Istorikai prisimena, kad 1993 metais tapęs prezidentu A.Brazauskas iš karto pradėjo rūpintis Gedimino kalnu ir nuolat ant jo kopdavo apsuptas patarėjų bei statybininkų.
Vis kalbėdavo apie Gedimino kalno sutvarkymą, pagerinimą, svarstydavo, ką geriau įrengti – funikulierių ar liftą, kaip pastatyti tualetą.
„Būdavo, prezidentas pabėga nuo visų apsaugų, žurnalistų ir tik tuometinio apsaugos darbuotojo disko metiko Virginijaus Aleknos lydimas atvažiuoja pasižiūrėti, kaip vyksta pilių tvarkymo darbai.
Braukia per smakro apačią ir sako: „Man nuo visų tų protokolinių dalykų jau gerklėj sėdi. Atvažiuoju – dūšia atsigauna. Čia veiksmas vyksta, statybos!“
Tokį A.Brazauską (jis mirė 2010-ųjų birželį) prisimena architektas Adas Katilius, buvęs Vilniaus pilių komplekso projektų vyriausiuoju architektu, vėliau projektavęs ir Valdovų rūmus.
– Ar A.Brazauskas asmeniškai rūpinosi Gedimino kalnu?
– Žinoma. Ir visu Vilniaus pilių kompleksu.
Valdovų rūmai jam rūpėjo labiausiai, bet iki jų statybų pradžios jis norėjo sutvarkyti visą pilių teritoriją.
„Kas iš to, kad mes kalbame apie Valdovų rūmus, jeigu nebus vaizdo?“ – sakydavo jis. Noriu pabrėžti, kad mes niekada nebuvome artimi draugai, bendravome tik darbo klausimais.
Būtent A.Brazausko iniciatyva buvo pradėta stebėti kalno būklė.
Tais laikais, apie 1993-iuosius, pirmosios Gedimino kalno nuošliaužos prasidėjo ten, kur šaltiniai, – rytiniame šlaite. Buvo surastas piliakalnių stabilizavimo specialistas – jis tvarkė kalną gamtinėmis priemonėmis.
Pilis irgi buvo pradėta tvarkyti ir kiek įmanoma atsargiai patvarkyta.
Buvo pabandyta ir šlaitus tvirtinti, buvo gręžiami poliai, dengiama betoniniu „koriu“.
Mums reikėdavo tik sugalvoti, o kartais ir A.Brazauskas pats pasiūlydavo sprendimą. Galų gale jis juk buvo statybininkas. Ir jam visada rūpėjo rezultatas.
Dabar, atrodo, rezultatas niekam nerūpi, tik procesas.
– Medžiai ant Gedimino kalno irgi buvo pradėti kirsti A.Brazausko nurodymu?
– Visi žinojo, kad kaip gynybinė kalva ji neturi būti apžėlusi medžiais. Bet buvo tikima, kad medžiai tvirtina šlaitus.
Kai pradėjome aiškintis, paaiškėjo visai kita šios problemos pusė. Medžių šaknys iš tikrųjų šiek tiek tvirtina, bet medžių šakos uždengia saulę ir po medžiais nesusiformuoja velėna.
O tikrasis šlaito tvirtinimas – tai velėna iš pačių baisiausių piktžolių, su kuriomis savo soduose visi kovoja.
Nenorėdami įvaryti žmonėms šoko ir gerbdami jų jausmus mes pradėjome retinti Gedimino kalno medžius. Žemė pradėjo gauti saulės, ėmė formuotis velėna.
Bet kai vėliau vienu smūgiu ant Gedimino kalno buvo iškirsti visi medžiai – velėna nebuvo dar susidariusi. Tai metodinės klaidos. O dabar aiškinama, kad Valdovų rūmai viską sugriovė!
– Kam A.Brazauskui to reikėjo?
– Man atrodo, jis stengėsi dėl savęs. Norėjo žinoti, kad padarė ką nors rimta, ką paliks. Jį vedė ne noras pasistatyti sau paminklą, o sąžinė.
A.Brazauskas buvo tikras lietuvis, turintis labai konstruktyvų ūkinį mąstymą, jam nestigo energijos. Kita vertus, jis suprato, kad taip kraunasi ir politinį kapitalą.
Kai pagalvoji, tai konservatoriai padarė didžiulę klaidą. Valdovų rūmų atstatymas buvo didžiulis patriotinis veiksmas, bet jie to nesuprato. O A.Brazauskas suprato.
– Dėl Gedimino kalno problemų vis dažniau kaltinamas ir funikulierius. Ar įrengti funikulierių ant Gedimino pilies kalno buvo A.Brazausko idėja?
– Visiems buvo akivaizdu, kad kaip nors reikia išspręsti patekimo ant kalno problemą.
Bet buvo svarstomi du variantai. Vienas – funikulierius, o kitas – liftas vokiečių įrengtų slėptuvių ventiliaciniu kanalu.
Tos slėptuvės buvo įrengtos paskubomis, suramstytos medinėmis konstrukcijomis. Šeštajame dešimtmetyje jos pradėjo pūti ir sovietų kariuomenei buvo pavesta tas slėptuves užpilti.
Mūsų instituto vyriausiasis architektas Antanas Simonas Pilipaitis dalyvavo užpilant tas slėptuves.
Jis pasakojo, kad kariai dirbo bet kaip: kur užpylė, kur neužpylė, nieko netrombavo.
Architektas vis kartojo, kad tai – žaizda, kuri būtinai pradės pūliuoti, o lifto įrengimas būtų suteikęs galimybę tą žaizdą sutvarkyti.
– Tai kodėl buvo įrengtas funikulierius, o ne liftas?
– Nulėmė aiškumas ir paprastumas. Funikulieriaus įrengimo kainą buvo galima iš anksto apskaičiuoti – pasaulyje tokių įrenginių daugybė. Daugybė įmonių, iš kurių galima rinktis.
Liftas man labiau patiko. Bet dėl lifto buvo daug neaiškumų. Į kalno vidų lįsti sudėtinga: reikia apgalvoti saugumo priemones, niekas nežino, kiek tai kainuos ir kuo tai gali virsti. Kur kas sudėtingesnis sprendimas.
– Ar A.Brazauskas norėjo atstatyti visą Aukštutinę pilį ant Gedimino kalno?
– Tokių svarstymų buvo. Bet svarstėme tik kaip idėją. 1993–1994 metais buvome parengę vizijas, kaip atstatyta pilis galėtų atrodyti.
Bet buvo akivaizdu, kad pirmiausia reikėtų tvirtinti kalną. Pilies atkūrimas – tai kalno apkrovimas. O šlaitai jau buvo nuslinkę.
Prezidentas neabejojo, kad Žemutinė pilis svarbiau. Jis kaip statybininkas suprato, kad atstyti Aukštutinę pilį nėra taip parasta. Juolab per keletą metų efekto nepasieksi, nes pirmiausia tektų sutvirtinti pagrindą.
Niekas nenori skirti lėšų, kurios užkasamos į žemę ir neduoda politinio efekto.
Kaip ir Valdovų rūmų atveju buvo – juk keliolika metrų polius teko per durpes gręžti iki morenos, buvo sukurta sudėtingiausia sistema. Jei prezidentas būtų žinojęs, kad prireiks tokios konstrukcijos, būtų abejojęs.
– Ar A.Brazausko rūpesčiu ir tualetas ant Gedimino kalno buvo įrengtas? Juk toje vietoje tualeto niekada nebuvo – tam buvo latakai gynybinėje sienoje.
– Aišku, kad tualeto reikėjo, kaip gali nebūti tualeto? Muziejaus darbuotojos turėdavo naudotis kibirais! Todėl problema buvo išspręsta.
– Ar tuomet buvo svarstoma, kad Gedimino kalnas gali nugriūti? Ar dabartinė situacija A.Brazauską nustebintų?
– Nemanau, kad nustebintų. Bet neabejoju, kad jis imtųsi ryžtingų priemonių. Jis turėjo vieną bruožą: pats nuspręsdavo, ką reikia daryti, bet visada išklausydavo specialistų nuomonę.
Neabejoju, kad kalno šlaitų tvirtinimo darbai tikrai būtų pavesti rimtiems specialistams. Nors kas dabar žino, kas tie geriausi specialistai.
Piliakalnių tvirtinimo metodikos labai skirtingos. Vieni reikalauja naudotis tik gamtinėmis priemonėmis, o kiti – atvirkščiai: vos ne siūlo pastatyti konstrukciją ir ją apipilti žemėmis.
Slėptuvėje niekas nesislapstė
Antrojo pasaulinio karo metais Gedimino kalne buvo įrengtas priešlėktuvinės paskirties bunkeris.
Kelias dideles bunkerio patalpas jungė du 80 metrų ilgio, 1,8 metro pločio ir 2 metrų aukščio koridoriai, sutvirtinti medinėmis sijomis, sueinantys į šulinio pavidalo apvalią šachtą.
Ventiliacijos anga kilo iki pat kalno viršaus. Vokiečių įrengta slėptuvė buvo skirta apsisaugoti nuo rusų kariuomenės oro atakų, tačiau šiuo tikslu niekada nebuvo panaudota.
1945–1948 metais bunkeris priklausė NKVD priešlėktuvinės gynybos skyriui. Čia nuolat kildavo problemų – įsibrovę į prastai saugomą slėptuvę vagys išnešdavo elektros įrangą, kartą kilo gaisras.
Pasakojama, kad galutinai bunkeris buvo nurašytas, kai 1947 metais į šachtą įkrito šešerių metų vaikas. 1960 metais Gedimino kalne iškasti tuneliai buvo užversti žvyru.
Siūloma funikulierių išmontuoti
Prieš trylika metų Vilniuje įrengtą Gedimino kalno keltuvą (nuotr.) siūloma uždaryti visam laikui, nes jis – piliakalnio svetimkūnis, be to, dėl jo keliamos vibracijos esą galėjo susidaryti nuošliauža.
„Visi matome, kad tai didžiulė vizualinė tarša. Jam per daug garbės“, – sakė Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, paklausta, ar šiuo metu sugedęs ir nuo spalio neveikiantis funikulierius turėtų toliau veikti.
Pasak B.Kulnytės, funikulierių bet kuriuo atveju reikėtų uždaryti, nes jo naudojimo laikas baigiasi po pusmečio.
„Ir net jeigu nebūtų susidariusi nuošliauža, vis tiek keltuvą po pusmečio būtų tekę arba keisti, arba uždaryti“, – sakė Nacionalinio muziejaus vadovė.
Lėšų keltuvui tvarkyti ar naujam pirkti nenumatyta.
Dabartinis funikulierius kainavo 3 mln. litų. A.Brazauskas nuolat sulaukdavo skundų iš užsienio svečių, kad vyresnio amžiaus žmogui sunku užkopti į kalną, ir nurodė skubiai įrengti keltuvą.
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas nėra toks kategoriškas. „Kol kas nemanau, kad keltuvą reikėtų išmontuoti, ir abejoju, ar jis galėtų rimtai pakenkti Gedimino kalnui“, – sakė K.Navickas.
