Į panašią politinę košę buvo patekę Raseiniai, kur persigrupavusi politikų dauguma bandė nuversti neklusnų merą. Beveik metus teismuose trukusios batalijos „nušalinkim Algirdą Gricių“ baigėsi šnipštu. Šis cirkas mokesčių mokėtojams kainavo sumaištį, stringančius projektus ir apie 70 tūkstančių eurų tiesioginės žalos.
Dėl raseiniškių užsispyrėlių buvo netgi koreguotas Vietos savivaldos įstatymas – pataisomis sustiprintos savivaldybės vadovo mero galios, apkarpytos galimybės pūstelėjus menkiausiam politiniam vėjeliui ir nuoskaudai drabstytis interpeliacijos korta.
Bet atrodo, kad įstatymų leidėjų sudėti saugikliai tramdyti politikus nuo perversmų gerokai per skysti. Prie Šiaulių vairo sugrįžti trokštantys senbuviai yra pasiryžę peržengti Rubikoną ir išbandyti pirmalaikių rinkimų loteriją.
Kodėl taip elgiamasi? Atsakymas negali būti vienas, nes priežasčių yra ne viena ir ne dvi. Juk užpernai pavasarį Šiauliuose buvo pajudinta daugiau kaip du dešimtmečius be trikdžių veikusi sistema. Ją sujaukė leidimas dalyvauti rinkimuose nepartiniams asmenims ir visuomeniniams komitetams.
2015 m. rinkimų rezultatai prilygo atominio užtaiso sprogimui – visus svarbiausius postus Šiaulių miesto savivaldybėje užėmė politikos naujokai su smulkiu verslininku Artūru Visocku priešakyje. Negana to, jiems užteko įžūlumo pradėti draskyti bambagysles, kuriomis iš biudžetinio tešmens metų metus maitinosi išrinktieji.
Todėl buvo naivu tikėtis, kad eilės kadencijų užgrūdinti politikos veteranai nebandys pasikapstyti po nugalėtojų pamatais. Nėra abejonių, kad šį troškimą pernai vidurvasarį dar labiau sustiprino žinia, kad į miestą per kelerius artimiausius metus plūstels 55 milijonai eurų Šiaulių veidą neatpažįstamai pakeisiančių investicijų.
Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, jog ir geros, ir blogos naujienos miestiečiams pirmiausia asocijuojasi su Savivaldybės vadovais. Miestiečių akys ir dėl ledu virtusių gatvių, ir dėl sutvarkyto parko pirmiausia krypsta į miesto valdžią.
Šiauliams gražinti išleistos milijoninės investicijos, be abejonės, užtildys ir didžiausius niurzglius. Tad iškilo reali grėsmė, jog politikos jauniklių įgyvendinti „Urban“ projektai palaidos menkiausią galimybę sugrįžti į valdžią kosmodromo, styginio transporto, uošvienės žemelės skandalų išgarsintiems veikėjams.
Rasti dingstį perversmui kruopščiai ieškota nuo pirmos dienos. Juolab kad viešųjų ryšių srityje naujokams sekėsi ir sekasi itin prastai – veteranai skaudžiai gėlė ir tebegelia menkiausia proga. Jei progų nėra – sukuria patys.
Tačiau reali galimybė perversmui pasitaikė, kad siekį principingai dirbti deklaravusi ir taip elgtis bandžiusi trapi valdančioji dauguma pati susidūrė su savo įsidiegta skaidrumo taisykle.
Pirma nepasitenkinimo banga nuvilnijo, šią taisyklę pabandžius pritaikyti Savivaldybės įstaigai, kurioje dirba valdančiajai koalicijai priklausiusio liberalo sesuo. Ne mažesni plyšiai atsivėrė, kai Savivaldybės skelbtą Saulės laikrodžio aikštės rekonstrukcijos konkursą be konkurencijos laimėjo tos pačios liberalų partijos narys. Beje, prieš konkursą pasisėdėjęs kavinukėje su investicinius projektus kuruojančia įtakinga bendrapartiete iš Savivaldybės administracijos.
Kibirkštys netruko virsti liepsna, o politikos naujokai tada susikibo taip, kad patyrusiems veteranams pakako pamoti ir liberalų trijulė atsidūrė valdžios išsiilgusių politikų draugiškame glėbyje.
Perversmui įvykti palankūs buvo ir parlamento rinkimai. Mat juose sėkmė nusišypsojo ne tik abiem Šiaulių miesto tarybos „valstiečiams“, bet ir partijų bei politinių pažiūrų keitimo čempionui Valerijui Simulikui.
Vadinamosios žaliosios „valstiečių“ bangos bangos pakylėtas buvęs konservatorius, socialliberalas, socialdemokratas, o po V.Simuliko visuomeninio judėjimo „Už Šiaulius“ vėliava ūmai nepartiniu tapęs V.Simulikas akimirksniu pajuto, kad turi auksinę progą pasiekti revanšą už neseną triuškinamą nesėkmę tiesioginiuose mero rinkimuose.
Dar kartą išbandyti rinkėjų palankumą trokšta ne tik V.Simulikas, bet ir prie suskilusios geldos likęs artimas jo bendražygis Edvardas Žakaris. Neabejoju, kad vieni pagrindinių perversmo scenarijaus kūrėjų yra būtent šie du politikos vilkai, todėl minėti koalicijas keičiančių liberalų pavardes net nėra reikalo.
Menamai aklų patarėjų išgarsintas socialdemokratas E.Žakaris jau išbarstė pasitikėjimo likučius, todėl rinkėjų buvo iš Seimo sugrąžintas į namus.
Negana to, partinės etikos sargų nuobauda iš E.Žakario atėmė galimybę būti perrinktam Šiaulių skyriaus pirmininku, tad jam išsilaikyti valdžios olimpe gali padėti tik pirmalaikiuose savivaldos rinkimuose išpeštas mandatas.
Valdžią susigrąžinti trokštantys veteranai, be abejo, turi nemenką gerbėjų ratą. Ypač palankiai apie juos kalba mokesčių mokėtojų pinigais besimaitinantys veikėjai.
Sugrįžtančių senbuvių turėtų trokšti ir skandalingai pagarsėjęs Šiaulių arenos valdytojas Gintaras Radavičius. „Rotary“ klubo nario įsteigta viešoji įstaiga su 57,92 euro (!) įstatiniu kapitalu jau dešimtmetį maitinasi per koncesinę bambagyslę.
Tarp politikos veteranų užtarėjų nestokojantis veikėjas mėgsta prabangą: savo paslaugą šeimininkauti už mokesčių mokėtojų pinigus iškilusiame statinyje pats įsivertino nekuklia 53 tūkstančių eurų suma. Apie tokią algą gali tik pasvajoti ne tik bet kurio didmiesčio meras, bet ir, tarkim, Vyriausybės kanclerė.
Po rinkimų Šiaulių politikos naujokai neslėpė, kad sieks pagaliau pažaboti šio koncesininko apetitą. Dabar atsirado ir reali galimybė – Lietuvos aukščiausiasis teismas gruodžio viduryje pripažino G.Radavičių kaltu dėl piktnaudžiavimo. Taip buvo teisiškai įvertinta koncesininko savivalė paslapčiomis investuoti į banko „Snoras“ vertybinius popierius.
Miestiečiams jokia paslaptis, kad G.Radavičiui išskirtinai palankus vienas perversmininkų eksmeras Justinas Sartauskas. Net teismo nutartyje yra itin iškalbingas įrašas: „Šiaulių miesto savivaldybė neturėjo pretenzijų VšĮ „Pramogų sala“ dėl patirtų nuostolių“.
Arenos valdytojo teistumas gali būti labai svari teisinė priežastis nutraukti jau dešimtmetį Šiaulių miestą melžiančią koncesijos sutartį. Juolab kad joje yra įsipareigojimas laikytis įstatymų.
Todėl perbėgėlių liberalų aimanos apie nesugyvenamą koalicijos partnerių charakterį – iš pasakų patikliesiems lentynos.
Juolab kad Šiaulių politikos verktiniai ir jų naujieji partneriai nesugebėjo net motyvų rasti atstatydinant administracijos direktorių ir vicemerą. Vietoj subtilaus paaiškinimo, kurio ir tereikalauja Vietos savivaldos įstatymas, viešai išrėžta apie pasikeitusius politinius vėjus ir jų svarbą pasiskirstant postus.
Kita vertus, kam dar vargintis kurpiant perversmo motyvus, jei tikslas praktiškai pasiektas, o pirmalaikių rinkimų sąskaitą vis tiek apmokės stulbinamai kantrūs mokesčių mokėtojai?
