Lietuvos lenkų sąmonę Kremlius nuodija paprasčiausiu būdu

– Ar lenkų bendruomenės palankumą Maskvos politikai atskleidę apklausos Pietryčių Lietuvoje rezultatai jums buvo netikėti? – „Lietuvos rytas paklausė Lietuvos lenkų visuomenės veikėjo, Nepriklausomybės akto signataro Česlovo Okinčico.

– Šis tyrimas nebuvo pakankamai reprezentatyvus. Buvo apklausta tik 500 Vilnijos gyventojų. Su tautinėmis mažumomis siejami klausimai yra labai jautrūs, todėl tyrimai turėtų būti atliekami kuo reprezentatyviau. Be to, ir apklausos užsakovas Rytų studijų centras nepasižymi objektyviu Lietuvoje gyvenančių lenkų vertinimu.

Kita vertus, tyrimo rezultatai manęs nenustebino. Tenka ginčytis net ir su kai kuriais pažįstamais lenkais, gyvenančiais Vilniuje, dėl jų palankaus požiūrio į V.Putiną, atlaidumo Maskvos politikai, nors sostinėje tokių nuotaikų mažiau nei Vilnijoje.

Neabejotinai tam didelę įtaką daro valstybinės Rusijos televizijos kanalų, kuriuos žiūri nemažai lenkų, propaganda.

Tai sena problema. Žmonės mėgsta rusiškus kanalus pirmiausia todėl, kad ten rodoma daug profesionaliai sukurtų, juos patraukiančių filmų, koncertų, pramoginių laidų. Patraukli programa prikaišiota sumaniai faktus iškraipančių informacinių ir atvirai propagandinių laidų, kurias žmonės, pripratę prie rusiškų kanalų, taip pat pažiūri.

Net tie lenkai, kurie gerai moka lietuvių kalbą, retai žiūri lietuviškas televizijas, nes jos pagal programų patrauklumą, manau, neprilygsta rusiškosioms. Lenkų kalba laidų labai mažai ir jose daugiausia dėmesio skiriama kultūrai. Tai ir lemia, kad didelės dalies lenkų bendruomenės informacinėje erdvėje Rusijos propaganda gali kone dominuoti.

– Tačiau Lenkijos televizijų laidose ir visoje žiniasklaidoje Rusijos politika vertinama itin kritiškai. Kodėl lenkai Lietuvoje labiau įsiklauso į Maskvos, o ne į Varšuvos nuomonę apie įvykius pasaulyje?

– Lietuvoje matoma „TV Polonia“ taip pat nėra labai patraukli masiniam žiūrovui, jos laidas žiūri nedaug lenkų. Kita Lenkijos žiniasklaida irgi pasiekia tik mažą dalį mano tautiečių.

Todėl reikėtų stiprinti tautinėms mažumoms skirtą žiniasklaidą, plėsti ir rengti įvairesnes televizijos laidas, nuosekliai atskleisti rusiškosios propagandos melą. Žinoma, itin svarbu, kad lietuviški kanalai būtų patrauklūs ir savo pramoginėmis laidomis, rodytų įdomių filmų, kad juos įprastų žiūrėti kuo daugiau žmonių.

– Vis dėlto Lietuvos lenkai negali nežinoti, kad jų istorinės tėvynės politikai laiko V.Putino politiką labai pavojinga ir Lenkijai, ir visam mūsų regionui, ir net pasauliui. Kodėl jie į tai nekreipia dėmesio?

– Ne visi lenkai pritaria V.Putinui. Tačiau nemažai žmonių ne itin domisi politika, o nugirdę Rusijos skleidžiamą propagandą, pakliūva į savotiškus informacinius spąstus.

Nepamirškime, kad žmonių nuomonei Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose didelę įtaką daro Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), bet jos politikai vengia kritikuoti Rusiją.

Mat LLRA lyderiui Valdemarui Tomaševskiui labai reikia ir rusų balsų per rinkimus į Seimą ar Europos Parlamentą (EP). Todėl į jo partijos rinkimų sąrašus ir įtraukiami Rusų aljanso atstovai. Jis stengiasi įtikti šios tautinės mažumos rinkėjams ir niekada nekritikuoja V.Putino politikos.

Tiesa, neseniai EP priimant Rusijos agresyvią politiką smerkiančią rezoliuciją, ir V.Tomaševskis už ją balsavo.

– Pasistenkime bent šiuo mūsų interviu paskleisti tokią žinią. Norėčiau tikėti, kad V.Tomaševskis padarė išvadas dėl savo pasyvios reakcijos į Rusijos agresyvią politiką.

Kita vertus, pritarčiau konservatoriaus Andriaus Kubiliaus nuomonei, kad reikėtų keisti Seimo rinkimų įstatymą ir tautinių mažumų partijoms netaikyti 5 proc. barjero.

Jei jų sąrašų kandidatams net ir neperžengus šio barjero vis viena būtų skiriama vietų Seime proporcingai surinktų balsų skaičiui, neprireiktų V.Tomaševskio partijai į savo sąrašus įtraukti abejotinos reputacijos rusų tautinės mažumos atstovus, palaikančius agresyvią V.Putino politiką.

– Jūs esate sakęs, kad Lietuvai būtų naudinga duoti tautinėms mažumoms net daugiau teisių nei jos prašo. Ko trūksta, kad lenkai būtų didesni Lietuvos patriotai?

– Dauguma lenkų ir taip yra nuoširdūs Lietuvos patriotai. Mūsų šalis turi labai daug draugų ir pačioje Lenkijoje. Tik šiai natūraliai draugystei kartais kliudo metų metais nesprendžiamos problemos.

Pritariu nuomonei, kad lenkų pavardžių rašyba lenkiškais rašmenimis – tik smulkmena. Bet juo labiau nesuprantama, kodėl net per 27 atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus negalima išspręsti tokios smulkios problemos?

Pavardės lenkiškais rašmenimis pasuose niekaip nepakenks valstybinės lietuvių kalbos statusui. Man juokingas toks įtarumas. Gal net nedaug lenkų ir norės keisti pasus dėl vienos ar dviejų raidžių, bet čia svarbu pati teisė tai daryti, nes žmonėms nepatinka, kai jiems draudžiama rašyti pavardę taip, kaip jie nori. Šį kozirį sėkmingai panaudoja LLRA.

Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų Lietuvos vadovai žadėjo išspręsti šią problemą, o vežimas vis nejuda iš vietos. Dabar juokauju, kad jei gyvensiu iki 100 metų, gal ir sulauksiu laikų, kai lenkiškai rašomos pavardės lietuviškuose lenkų pasuose nebebus laikomos grėsme Lietuvai.

Atrodytų, čia turėtų pakakti paprasto Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimo, kad nieko nepažeis tos lenkiškos raidės, bet problema paversta politine ir net konstitucine.

Panašiai apibūdinčiau ir vietovardžių pavadinimų rašybą. Vakarų Lenkijos rajonuose gatvės rašomos lenkų bei vokiečių kalbomis ir niekam tai neužkliūva. Šveicarijoje vietovardžiai rašomi net keliomis kalbomis. Manau, kad tai ne tik nekenkia šalies valstybingumui, bet net didina jos turistinį patrauklumą.

Be to, gal ir visai neblogi sumanymai, kai jie nevykusiai pateikiami, gali gadinti tautinius santykius. Pavyzdžiui, kam reikėjo liberalo Gintaro Steponavičiaus vadovavimo Švietimo ir mokslo ministerijai laikais brukti tautinių mažumų mokyklų abiturientams suvienodintą su lietuviškosiomis lietuvių kalbos egzaminą tam visiškai nepasirengus?

Bendraudamas su lenkų moksleiviais aiškinu, kad jiems lietuvių kalbą reikia mokėti net geriau nei lietuviams, kad galėtų siekti mokslo aukštumų, o vėliau sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.

Bet suvienodinant egzaminą, reikia apie tai pranešti ne mažiau kaip prieš septynerius metus, kad moksleiviai galėtų jam rengtis bent nuo penktos klasės, padidinti pamokų skaičių ir siųsti į tautinių mažumų mokyklas geriausius lietuvių kalbos mokytojus, gal net jiems papildomai primokant.

Buvo pasielgta visiškai kitaip – staiga iš centro nuleistas įsakymas visiems laikyti vienodus egzaminus. Aišku, žmonės buvo suerzinti, jų vaikai išgąsdinti. Pažadėti taikyti žemesni vertinimo reikalavimai padėties neištaisė, nes atrodė, kad tokia nuolaida tautinėms mažumoms daroma tarsi žvelgiant į juos kaip į kokius neįgaliuosius.

– Šiais laikais žmonių požiūrį į valstybę turbūt daugiausia lemia jų gyvenimo lygis, socialinės problemos. Gal ir Lietuvos lenkai būtų daug atsparesni Rusijos propagandai, jei gyventų kaip Vakarų Europoje?

– Negalima nuvertinti ir su tautiniais jausmais susietų dalykų, bet, žinoma, visų tautybių žmonės pasitiki savo valstybe, kai mano, kad valdžia elgiasi teisingai, sėkmingai sprendžia socialines problemas, sukuria sąlygas oriam gyvenimui.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonai pagal ekonominės raidos rodiklius atsilieka ne tik nuo sostinės, bet ir nesiekia vidutinio Lietuvos lygio. Ogi šalia sostinės esančios vietovės turėtų atrodyti patrauklios verslui.

Manau, reikia kryptingos politikos skatinant verslą investuoti į šį regioną. Antai dabar kalbama, kaip sudominti automobilių gamintoją „Tesla“ statyti gamyklą Lietuvoje. Gal galima šią ar kokią kitą stambią tarptautinę bendrovę privilioti investuoti į šalia sostinės esančius lenkiškuosius rajonus, pasiūlius čia itin patrauklias veiklos sąlygas?

Tuo tarpu ne pirmą kartą peršamą idėją steigti kažkokį specialų Pietryčių Lietuvos fondą vertinu skeptiškai. Nesuprantu, kam jo reikia, kai ir esamos valdymo struktūros leidžia pasirūpinti šiuo regionu.

Gal tikimasi, kad toks fondas leistų sumažinti LLRA kontroliuojamų savivaldybių įtaką, apeiti jas, bet nemanau, kad duotų naudos veikimas iš Vilniaus ir savivaldos galių silpninimas. Tai neskatintų ir Lenkijos investuoti į šį regioną.

– Manote, kad lenkų verslą galėtų sudominti investicijos Pietryčių Lietuvoje?

– Neabejotinai tokia galimybė iki šiol nepanaudojama. Tam reikia, kad Lietuvos politiniai santykiai su Lenkija būtų šiltesni, tuomet Varšuva bus suinteresuota skatinti savo šalies verslą investuoti Lietuvoje ir ypač lenkiškuosiuose rajonuose.

Lietuva kuo geresnių santykių su Lenkija turėtų siekti anaiptol ne vien dėl ekonominių priežasčių. Mūsų šalys yra natūralios strateginės sąjungininkės.

Išaugus Rusijos keliamai grėsmei, NATO priešakinių pajėgų batalionas dislokuojamas ir Lietuvoje, bet regiono gynyba bus koordinuojama iš Lenkijos, čia įsikurs ir stipriausia jėga – JAV kariai. Iš viso nedalyvaujant Lenkijai, Baltijos šalis vargu, ar įmanoma apginti.

Visi tai supranta, bet kažkodėl jau kuris laikas nevyksta šalių vadovų susitikimai. Kliudo smulkmenomis vadinami politiniai nesutarimai, prisideda ir ekonominio pobūdžio kliūtys.

Turiu galvoje iki šiol stambiausio Lietuvoje užsienio investuotojo „Orlen“ bendrovės ne vienus metus trunkantį konfliktą su „Lietuvos geležinkeliais“. Juk „Mažeikių naftos“ įmonė buvo įsigyta pirmiausia dėl politinių priežasčių, šį sandorį skatino Lenkijos valdžia, nes tai atitiko abiejų valstybių interesą, kad šios gamyklos neperimtų rusai.

Todėl dabar Lenkijoje traukoma pečiais, kodėl investuotojui nesudaromos geros veiklos sąlygos ir niekaip neišsprendžiami nesutarimai dėl naftos produktų gabenimo.

Vis dėlto Lietuva ir Lenkija neturi kito istorinio pasirinkimo kaip būti strateginės partnerės. Taip ir bus, tik reikia pasistengti, kad vienadienės politikų ambicijos nestelbtų nuolatinių bendrų interesų.