Vilniaus licėjus daugelį metų Lietuvoje užima pirmąją vietą pagal moksleivių mokymosi rezultatus, mokiniai kasmet tarptautinėse olimpiadose skina aukščiausius įvertinimus, abiturientai stoja į aukščiausius reitingus pasaulio kvalifikacijoje užimančius universitetus.
Daugiau nei du dešimtmečius Vilniaus licėjui vadovaujantis 53 metų S.Jurkevičius pripažino, kad šiai švietimo įstaigai atidavė daug pastangų, nervų ir savo laisvalaikio. Tačiau jei būtų priimtos prezidentės siūlomos pataisos, jis nesiruošia plėšytis. Ramiai ir iškelta galva išeitų lauk.
„Manau, gal gyvenimas suteiktų galimybę eiti iš viso kur nors kitur ir į mokyklą nebegrįžti. Galbūt užsiimčiau kitokia veikla. Tai sunkus klausimas. Greičiausiai širdis nelinktų eiti vadovauti į kitą mokyklą.
Galbūt tai galėtų būti mokytojo, tam tikrų ugdymo priemonių kūrėjo vieta. Bet gal tai išeitų į gera, bent jau man“, – svarstė Vilniaus licėjaus direktorius.
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimui teikia Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama riboti švietimo įstaigų vadovų kadencijas. Jei jos būtų priimtos, jie galėtų vadovauti tik dvi kadencijas iš eilės – 10 metų. Ką manote apie šias pataisas? – pasiteiravome direktoriaus S.Jurkevičiaus.
– Vertinu labai abejotinai. Problemą bandoma spręsti vienu mostu ir visų žmonių kontekste. Vienu metu išspręsti visų mokyklų klausimą yra gana sudėtinga. Pataisoje keliamas klausimas, kad po vienų metų direktoriai, kurie dirba daugiau kaip dešimt metų, bus atleisti. Tai jūs įsivaizduokite!
Manau, kad dauguma Lietuvos mokyklų vadovų dirba daugiau negu dešimt metų. Vadinasi, didžioji dalis Lietuvos mokyklų vadovų bus atleista. Čia labiau primena ne kaitą, o visuotinį valymą. Problemos sprendimas visuotiniu būdu neįsivaizduojant, kokios galėtų būtų pasekmės. Net techniškai įgyvendinti tą dalyką būtų ypač nelengva. O techniškai užtikrinti šio dalyko funkcionavimą, kad jis vyktų skaidriai, patikimai, racionaliai, būtų dar sudėtingiau. Įsivaizduokite, į kokią situaciją gali būti įstumta visa Lietuva.
– Kokios gali būti pasekmės?
– Kas gali pasakyti, kad atėjęs naujas vadovas į gerai veikiančią mokyklą jai nepadarys žalos. Niekas to negali atsakyti, nes tai jautrus organizmas ir tai nėra vien vadovo klausimas, tai kartu bendruomenės klausimas, jis susideda iš daug dalių.
Pirmas dalykas – kai kurioms mokykloms gali būti padaryta žala. Kad kitas mokyklas prikeltų kiti mokyklų vadovai, yra labai sudėtinga, nes pagrindinis klausimas šiuo metu yra ne vadovų. Jei paskirose mokyklose yra vadovų klausimas, jį būtina spręsti iš karto ir greitai. Tai galėjo būti užtikrinama su nauju Darbo kodeksu, kurio nepriėmė.
Teisingai (Remigijus. – Red.) Šimašius sakė, kad jei yra problema ir būtų buvęs naujasis kodeksas, tai būtų lengviau priimti tam tikrus sprendimus ir užtikrinti situaciją. Tiesiog dėl prastos teisinės būklės visa sistema įklampinta į sunkiai sprendžiamas problemas.
Šiuo metu mokyklose vieni iš kertinių klausimų yra mokytojų kompetencija ir mokytojų stoka. Jei būtų laisvas mokytojų pasirinkimas, tai būtų galima galvoti apie tokią sistemą. Kai Suomijoje į mokytojo vietą pretenduoja 25 specialistai, tai mes galime kalbėti apie mokyklos prikėlimą. Tačiau kai kalbame ir nerandame mokytojo, tai kalbėti apie kokį nors prikėlimą...
Šio proceso rezultatas yra skaldymas, priešinimas. Galų gale nuėjimas į šalutinę, ne į esminę švietimo klausimo problemą. Ir abejotinas rezultatas.
Ar manote, kad tautinių mažumų mokyklos direktorių galima taip lengvai pakeisti? Galime kaip pavyzdį pateikti žydų, lenkų mokyklas, ar joms bus daroma išimčių? Viskas nėra taip paprasta. Daug paprasčiau ir racionaliau viską spręsti, jei netenkina, naudojantis mokyklų vadovų atestacija ir pasiektais rezultatais.
– Kai kurie direktoriai iš tiesų dirba profesionaliai, tačiau dėl kadencijų ribojimo jie būtų priversti pasitraukti.
– Reikia suprasti, kad didelė dalis direktorių, jei būtų įvestas amžiaus cenzas, tiesiog išeis. Likus metams ar dvejiems iki pensijos išmesti žmogų, kuris atidavė tiek metų mokyklai, būtų nežmoniška, jei jis dirba gerai.
Dar yra ir kitų dalykų – kokia pagrindinė direktoriaus funkcija Lietuvoje? Ką mokykloje daro direktorius? Lietuvoje mokyklos direktorius daugiausia rūpinasi ūkiniais klausimais, plačiąja prasme atlieka ūkvedžio funkciją. Tokia yra Lietuvos realybė. Jis gana stipriai nustumtas nuo ugdymo proceso, nes turi spręsti ūkines problemas.
Tai turėtų spręsti valstybė, gal ji galėtų prisiimti tų mokyklose susikaupusių problemų sprendimą. Padėkoti direktoriams, kad mokyklos, kuriose yra kreidos, popieriaus ir tualetinio popieriaus bei kitokių priemonių, dar egzistuoja. Jei mato blogai veikiančią mokyklą, tai pakeis visas ir tada žiūrės rezultatą. Siekiama sukelti chaotišką situaciją ir tada žiūrėti, kas išeis.
Abejoju, kad iš mokyklos išėjusių direktorių dalis kandidatuos į kitas mokyklas. Galbūt žmonės jau bus vyresnio amžiaus ir ieškos kitokios veiklos. Ateiti jaunam iš tiesų nelengva. Suvokti realybę, pasirodo, nėra taip paprasta.
– Prezidentūroje buvo minima jūsų pavardė ir teigiama, kad galėtumėte sutvarkyti kitą mokyklą?
– Tai nėra taip paprasta. Tai formalus požiūris. Pirmiausia reikia duoti galimybę laisvai rinktis ir teisinė bazė turi būti visai kitokia – turi lengvai priimti ir atleisti žmones, jei nori ko nors siekti, bet mes to neturime. Pagal mūsų įstatymus direktoriaus rankos plačiąja prasme sukaustytos priimant ir atleidžiant žmones.
Labai primityvus požiūris, kad žmogus nueis į kitą mokyklą. Paaiškės, kad negali atleisti trečdalio ten prastai dirbančių žmonių. Tai ką ten kelsi, jei nesugebi iš naujo suformuoti mokytojų kolektyvo. Jei atleidžiame direktorius, tai ir mokytojams įteikime atleidimo lapelius. Tegul ateinantis naujas direktorius iš naujo renka mokytojų kolektyvą. Va, tada galbūt būtų galima ir pagalvoti.
Mokytojas yra centrinė figūra mokykloje, o direktorius turi turėti įžvalgumo ir išminties, kad tuos mokytojus parinktų kiek galima geresnius. Kai direktoriaus rankos surištos ir jis negali priimti sprendimų, tai ką jis gali prikelti?
– Ką jums reiškia Vilniaus licėjus?
– Tai nemenka gyvenimo dalis. Įdėta daug pastangų, daug nervų ir šiaip daug papildomo laisvalaikio buvo suvalgyta.
– Ar sulaukėte kokios nors mokytojų ar mokinių reakcijos, kai buvo paskelbtos šios pataisos?
– Niekas nesitiki, kad greitai tai gali įvykti, ir iš dalies nesitiki, kad tai bus padaryta. Daugelį metų tai buvo bandoma daryti, siekti rezultatų, tačiau pakalbėta ir tai neįvyko. Akivaizdu, kad ne nuo to galo pradedama spręsti. Kam nors pasirodė ir manoma, kad tai pavyks, tačiau taip paprasta nebus.
– Jei šie pokyčiai būtų pradėti įgyvendinti, kaip manote, kokia Vilniaus licėjaus ateitis?
– Tada ir pamatysime. Net neprognozuoju, nes yra tam tikrų niuansų, kurie nėra lengvai įgyvendinami.
