Šią savaitę Lietuva minės 26-ąsias Sausio 13-osios metines, o per šiuos įvykius nukentėję gyventojai tik dabar sulaukė progos teisėjams papasakoti, kaip atrodė ir elgėsi į taikią minią nusitaikę okupantai.
Sausio 13-osios bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas nukentėjusiųjų apklausą vakar pradėjo nuo Spaudos rūmų gynėjų. Šį pastatą bandyta užgrobti 1991-ųjų sausio 11-ąją.
Paskaitas baigė anksčiau
Tądien iš darbo grįžtančios beginklės moterys tikėjosi sustabdyti tankus, o prisibrovusios prie pat jų norėjo paklausti tankistų: „Ką jūs čia darote?“
Vietoj atsakymo nuaidėjo šūvis, sudaužęs susirinkusiųjų viltis, kad prie rūmų išrikiuoti tankai į žmones nešaudys.
Vieną pirmųjų šalia Spaudos rūmų nuaidėjusių šūvių teisme prisiminė Aukštesniojoje prekybos mokykloje tuo metu dėstytoja dirbusi Milda Kunčinienė.
Tądien jos vedamą paskaitą nutraukė mokyklos direktorius, pasakęs, jog visi studentai gali būti laisvi ir būtų gerai, kad važiuotų prie Spaudos rūmų, nes ten rinktis žmones per radiją kvietė tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka.
Sulaukusi Vilniaus universitete dirbusio vyro prie Spaudos rūmų automobiliu nuvažiavo ir M.Kunčinienė.
Skanduotę nutraukė šūvis
Moteris iki šiol prisimena ant karinio šarvuočio stovėjusių dviejų karių veidus.
Šalia itin rūstaus vyro buvo labai jaunas azijietiškų bruožų kareivis. Minioje kažkas ramino, kad kariai į žmones nešaudys, bet netrukus situacija pasikeitė.
„Žiūrėkit, sužeistą išveda“, – riktelėjo kažkas minioje ir susirinkusieji pamatė iš rūmų išvedamą jaunuolį peršautu skruostu.
Vėliau paaiškėjo, kad tai – savanoris Vytautas Lukšys, bandęs per langą apipilti karius vandeniu. Kol visi žiūrėjo į sužeistąjį, M.Kunčinienė akis nukreipė į kitą pusę – azijietiškos išvaizdos karys nuleido pabūklo vamzdį.
Ranka atsirėmusi į šarvuočio šoną vilnietė stovėjo po šiuo vamzdžiu: „Supratau, kad vis tiek ant galvos neužkris.“
Pamatę, kad karys sukioja vamzdį, žmonės pradėjo skanduoti: „Lietuva“. Šią skanduotę nutraukė šūvis. Nors teigiama, kad tankai šaudė iš tuščių vamzdžių, smūgio būta stipraus.
Iškrito mašinų langai
„Smūgio banga nuplėšė nuo manęs striukę, kepurę ir nusviedė gal 20 metrų. Kai atsipeikėjau, šalia gulėjo sužeistas vaikinas. Atrodė, kad jam buvo nudegintas veidas“, – pasakojo M.Kunčinienė.
Moteris iš skausmo plyštančia galva grįžo prie automobilio ir išvydo dar neregėtą vaizdą – nuo smūgio bangos automobilių stiklai buvo iškritę su rėmais, bet nesudužę.
Į medikus M.Kunčinienė kreipėsi tik kitą dieną. Nors gydytojai įtarė ausų būgnelių plyšimą ir galvos smegenų sukrėtimą, nusprendė, kad įtemptomis dienomis gydytis namuose bus saugiau nei ligoninėje.
Privertė važiuoti atbulomis
Pedagogė Danutė Litvinienė teisme prisiminė, kaip jai pavyko pristabdyti Spaudos rūmų link judantį ratinį šarvuotį, nors per pirmąsias apklausas pareigūnams to papasakoti neišdrįso – baiminosi, kad ja nepatikės.
Troleibusu važiuodama iš darbo ir išgirdusi, kad žmonės renkasi prie Spaudos rūmų, netoliese išlipo ir ji.
Eidama Spaudos rūmų link moteris pamatė Laisvės prospektu per žaliąją juostą važiuojančią karinę mašiną. Nors ji grėsmingai artėjo, dėstytoja drąsiai žengė į pėsčiųjų perėją.
„Iš tos tanketės buvo išlindęs šviesiaplaukis karys. Pamatęs mane jis stabtelėjo ir pradėjo važiuoti atbuline eiga laužydamas medelius“, – prisiminė D.Litvinienė.
Nors moteris nebuvo priartėjusi prie pat karinės technikos, po vieno šūvio jai smarkiai užgulė ausis, o negalavimui nepraėjus teko kreiptis į medikus.
Atvykusi į Karoliniškių polikliniką ji abejojo, ar nori būti įrašyta į nukentėjusiųjų sąrašą.
„Tuomet mano didvyriškumas buvo sumažėjęs, nes per tas dienas jau buvo ir žuvusių žmonių.
Pamaniau, kad tas sąrašas nukeliaus tiesiai į Sibirą ir mane ištrems. Taip kaustoma baimės ir gyvenau iki rugpjūčio, kol visa ta istorija baigėsi.“
Telefono ragelyje – tyla
Dar vienas mokytojas – Vitoldas Ivaška – dėl sužalojimų, patirtų prie Spaudos rūmų, turėjo palikti darbą mokykloje.
Klausą praradusiam pensininkui teisėjų klausimus užrašė sekretorė.
„Mes susikibome už rankų ir norėjome sustabdyti tankus. Tankas važiavo tiesiai į mus, vos pabėgome. Priėję prie tanko norėjome pasakyti tankistui, kad jis elgiasi nežmoniškai. Bet jis pakėlė patranką, ir aš nugriuvau. Akyse mačiau tik raudonus ratilus“, – prisiminė vilnietis.
Nuėjęs į mokyklą ir pažiūrėjęs į veidrodį jis pamatė, kad akys kraujuotos, o telefono ragelyje buvo visiška tyla – mokytojas suprato, kad nebegirdi.
Ligoninėje buvo nesaugu
Pro minią prasibrovę ir verždamiesi į Spaudos rūmus sovietų kariai netyčia į vidų įstūmė ir vilnietį Joną Kariniauską.
Vos atsidūręs viduje jis iš nugaros pajuto stiprų smūgį į galvą: „Akyse aptemo ir atsibudau tik lauke.“
Nepažįstami žmonės savo automobiliu jį nuvežė į netoli Lukiškių aikštės buvusią ligoninę, pro kurios langus sausio 13-osios naktį matė palei Nerį riedančius tankus.
Gydytojų kambaryje susėdę medikai visą naktį nesitraukė nuo televizoriaus, o ankstų rytą į J.Kariniausko palatą įėjęs gydytojas pranešė, kad šalia ligoninės pastebėjo įtartinų žmonių.
Pacientui jis pasiūlė susisiekti su artimaisiais ir, jei yra galimybė, kuo skubiau važiuoti namo.
Pasiūlymas kainavo gyvybę
Ligoninėje ilgai neužsibuvo ir dėl šautinės žaizdos veide į ją patekęs vilnietis Alvydas Klečkauskas. Kitą dieną jis jau stovėjo prie Vilniaus televizijos bokšto.
A.Klečkauskas vieno kario rūstybę užsitraukė atsitiktinai – bėgdamas į Spaudos rūmus karys netyčia į jį atsitrenkė, parkrito ir pametė automatą.
Atsikėlęs jis A.Klečkauskui šovė į veidą ir užsimojo šautuvo buože, bet kliudė tik rankos nykštį.
Medikams iš smakro išėmus apie 15 plastikinių skeveldrų, A.Klečkauskas nuvažiavo prie Televizijos bokšto. Ten jis teigė matęs, kaip buvo nušautas vienas gynėjų.
Jaunas vyras atsistojo priešais vieną karių ir pasiūlė jam pasimušti be ginklų.
„Ką jis darė toliau, nemačiau, nes tarp mūsų pravažiavo tankas. Kai tankas nuvažiavo, pamačiau jį gulintį negyvą“, – pasakojo A.Klečkauskas.
Jam įsiminė ir viena garbaus amžiaus moteris, kuri lyg maldai sudėjusi rankas karininko klausė: „Ką jūs darote?“
„Pasitrauk, nes trenksiu“, – šaukė kariškis užsimojęs buože, bet netrukus ją nuleido.
