A.Zuokienė pasirodė netinkama eiti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato komunikacijos vadovo pareigas.
Konkursą laimėjo buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės „darbietės“ Algimantos Pabedinskienės buvęs patarėjas Arūnas Malinauskas.
– Kam jums, vadovaujančiai savo įmonei „BNA Ergo“ ir viešajai įstaigai „Nedelsk!“, dar prireikė laikinų, tačiau neatrodytų, kad jūsų karjerą į naujas aukštumas galinčių kilstelėti pareigų? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Zuokienės.
– Tiesą sakant, tai buvo savotiškas socialinis eksperimentas, nors esu įsitikinusi, kad mano išsilavinimas, gyvenimo patirtis, bendravimo įgūdžiai puikiai tinka šioms pareigoms.
Esu baigusi žurnalistikos mokslus. Neabejoju, kad vadovaudama komisariato Komunikacijos tarnybai sugebėčiau valdyti ir kritines policijoje nutinkančias situacijas.
Dalyvauti šiame konkurse paskatino konkreti mane sukrėtusi istorija, nutikusi vienai šeimai. Niekuo dėtą studentą, supainioję su kitais jaunuoliais, per klaidą sulaikė ir sumušė policininkai.
Šiam vaikinui buvo suduoti 22 smūgiai, sudaužyti akiniai. Tai patvirtina medikų išvada ir šio fakto neginčija nė pati policija. Teisme jaunuolis reikalauja tik vieno: kad policininkai, kurių šūkis „Ginti. Saugoti. Padėti“, jo atsiprašytų.
Porą metų to niekaip nesulaukia. Byla keliauja iš vienos teismo instancijos į kitą, o policijai rūpi tik plauti savo mundurą.
– Negi siekėte laikinai vadovauti Vilniaus apygardos vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos tarnybai tik norėdama padėti šiam jaunuoliui?
– Žinoma, ši konkreti istorija man buvo tik dar vienas įrodymas, kokios milžiniškos spragos žioji policijos bendravime su visuomene.
Nors apklausos rodo, kad šios institucijos darbą žmonės vertina palyginti neblogai, nuolat rūpinantis smurto šeimoje problemomis mane vis pasiekia beveik vien neigiamos žinios.
Gal ir yra daugybė gerų pavyzdžių, bet per klaidą sumušto jaunuolio istorija atskleidžia priežastis, kodėl žmonės dažnai skundžiasi policija. Atrodytų, jei padarei klaidą, mažų mažiausiai privalai atsiprašyti. Bet ne, policija ginasi iš paskutiniųjų.
Į įvykio vietą, kur automobiliu važiavę keturi neblaivūs jaunuoliai išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir atsitrenkė į šaligatvio kraštą, sulėkė keturi ekipažai, patruliai gaudė po kiemus išsilaksčiusius vaikinus, o per klaidą sučiupo prašalaitį.
Dabar policija naudojasi tuo, kad esą neaišku, kuris policininkas nekaltą žmogų sumušė, o teismas negali to nustatyti.
– Gal iš tiesų policijos vadai negali nubausti kalto pareigūno, kai neaišku, kuris jų yra mušeika?
– Pirmiausia bent atsiprašytų! Mane glumina ne tik tai, kad policininkai ne kartą keitė parodymus.
Paaiškėjo, kad policijos Imuniteto tarnyba klausėsi vieno aktyviausiai šioje istorijoje dalyvavusio policininko pokalbių, nes jis buvo įtariamas kyšininkavimu. Todėl tarnyba turėtų žinoti, kas mušė jaunuolį, bet nereaguoja.
– Vadinasi, jus nuvylė pareigūnų išsisukinėjimai ir todėl nusprendėte, kad reikia eiti dirbti į policiją. Tačiau ar ne per menkos komisariato komunikacijos vadovo pareigos, kad galėtumėte pertvarkyti šią instituciją? Gal reikėtų taikyti į aukštesnį postą?
– Juokas juokais, bet manau, kad tikčiau ir tokioms pareigoms.
Darbų turiu per akis, o dalyvaudama konkurse norėjau tik pasitikrinti, kaip policija reaguoja į siūlymus būti atvirai. Sakiau sau, kad gal ne viskas šioje institucijoje beviltiškai blogai, tik nėra kam patarti policijos vadovams, kaip reikėtų bendrauti su žmonėmis.
– Tačiau policija jūsų nepanoro net įsileisti – konkursą laimėjo kitas asmuo. Gal tiesiog buvo pasirinktas savas žmogus?
– Nesiimsiu spręsti. Turbūt laimėjęs konkursą asmuo – puikus specialistas, jei įstengė savo buvusiai viršininkei taip patarinėti, kad ji sugebėjo išsėdėti ministro kėdėje nieko neveikdama iki kadencijos pabaigos.
Mano patarimai būtų buvę kitokie. Mane egzaminavusiai komisijai aiškinau, kad policijos komunikavimo krizė – pirmiausia požiūrio krizė, kad labai svarbu prisiimti atsakomybę, o suklydus pripažinti klaidą.
Taip pat daug kalbėjau apie geruosius policijos darbo pavyzdžius ir kaip svarbu juos viešinti.
– Įtariu, kad nebuvote suprasta?
– Egzaminuotojai manęs paklausė, kaip suvokiu savo užduotis Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate.
Atsakiau, kad jos tokios pat kaip ir visoje Lietuvos policijoje, nes visuomenei reikia pareigūnų, kurie nebijo prisipažinti klydę ir atsiprašo piliečių už klaidas nemėgindami pasislėpti teismų labirintuose.
– Gal jūs net ginčijotės su jus egzaminavusia komisija?
– Galima sakyti ir taip. Tikrai norėjau ir buvau pasirengusi dirbti šį atsakingą ir visuomenei svarbų darbą, bet suprantu, kad rinktis – policijos teisė. Jie pasirinko kitaip.
Tikiuosi, kad policijos įvaizdį formuos ne tik laidos apie „farus“.
Tačiau aš nesiliausiu domėtis smurto šeimose tema. Tikiu, kad mūsų policija gali dirbti geriau, o jos šūkis „Ginti. Saugoti. Padėti“ nėra tik viešųjų ryšių triukas.
