Laisvės premijos buvo įteiktos pirmajam šalies vadovui atkūrus nepriklausomybę Vytautui Landsbergiui ir kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui. Po iškilmingo minėjimo abu premijų laureatai kalbėjo spaudos konferencijoje.
V.Landsbergio pasiteiravus, kaip vertina Seimo sprendimą, kuriuo „ištaisyta praėjusios kadencijos Seimo klaida“ ir skirta Laisvės premija, profesorius sakė norintis matyti skirtingus Seimus. „Ano Seimo jau nėra, neužmirškime. O dabartinio Seimo dar niekas nepuola už tą sprendimą. Gal kokie portalai, patriotai ir užpuls, ką žinome“, – šypsojosi premijos laureatas.
V.Landsbergis teigė, kad tokie apdovanojimai yra tik dalelė šių dienų įvykių. „Dievulis mums leido su prezidentu V.Adamkumi būti dalyviais ir net taip ilgai, tai džiaugiamės“, – po ceremonijos spaudos konferencijoje sakė profesorius. Prezidentas V.Adamkus kalbėjo, kad tokie minėjimai turi mus stiprinti, nes laisvės niekas nedovanoja, už tą laisvę kovojame ir kovosime toliau. „Su didele pagarba prisimename tuos, kurie savo gyvybės auka suteikė galimybę ta laisve naudotis“, – kalbėjo V.Adamkus.
Prezidentas sakė, kad laisvė turi tik vieną sąvoką, nors kartais bandoma ją iškreipti, tačiau pats tikslas neturi keistis. Profesorius papildė, kad laisvė yra ta pati, bet iššūkiai ir kliūtys keičiasi. „Dabar yra kitaip. Prievartavimas, laisvės apribojimai yra daug rafinuotesni. Yra daugybė veikimo, kad patys apribotume savo laisvę. Patys bijotume. Nemažai žmonių bando turėti didelį balsą, triukšmauja“, – sakė jis.
Prezidentas V.Adamkus aiškino, kad laisvės riboti negalima, bet piktnaudžiauti ja taip pat nevalia.
V.Landsbergis prakalbo apie nužmogėjimą
Laisvės premija Seime buvo įteikta pirmajam šalies vadovui atkūrus nepriklausomybę V.Landsbergiui.
„Garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas, ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo“, – teigė V.Landsbergis.
Profesorius nekalbėjo apie Laisvės premiją ir prisiminimais grįžo į nepriklausomybės laikotarpį. V.Landsbergis aiškino, kad tautų elitas pratina prie branduolinio karo minties, kad tai leistina. Prie pat Vilniaus statoma elektrinė – Astravo karstas. „Gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje – tai klausimai, kuriems broliai „valstiečiai“ neliks abejingi. Seime, būk drąsus!“, – ragino profesorius.
V.Landsbergis dėstė filosofinius pamąstymus, kad žmonės verčiami beširdžiais ir begalviais padarais: „Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima, ir tai ypač sėkmingai daroma, jei tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matoma Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Beširdis niekad nebus išmintingas“, – kalbėjo jis.
Pasak profesoriaus, tie žmonės, kurie anuomet ėjo į kovą už laisvę, nebuvo filosofai, bet jie turėjo širdį. Jie neišdavė laisvės. Profesorius retoriškai klausė, kad būtų sumaišius kilogramą sviesto su kilogramu mėšlo.
Pasak profesoriaus, verta prisiminti vieną gerą receptą: „Gerai sumaišęs molio dubenėlyje kilogramą sviesto su kilogramu mėšlo gauni du kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį“, – ironizavo profesorius. – Tai pasaulinė problema, neaplenkianti ir Lietuvos. Bet kol žmogus tebėra žmogumi, jis sako: ne, tai, ką siūlote, nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet – prieš buržujus ir buožes, dabar – prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų, ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias.
Ačiū žmonijos genijams, jie mat atnešė vertybių reliatyvumą ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmizmas, pramogėlių pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių galvažudžių terorizmas. Tokios tad būna ir malasi žmonių pastangos ieškant ne tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimo. Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių laikai žiūri į mus.“
V.Adamkus buvo sujaudintas
Laisvės premija taip pat buvo įteikta prezidentui V.Adamkui.
„Šią akimirką esu giliai sujaudintas. Manau, kad neįmanoma tokią dieną kaip Sausio 13-oji stovėti šioje tribūnoje be pačių tikriausių emocijų. Juo labiau gavus garbingą apdovanojimą, kaip Laisvės premija. Esu tikras, kad emocijos valdo ir jus, ir mane. Negaliu ramiai prisiminti tų įvykių, negaliu ramiai klausytis liudininkų pasakojimų, negaliu ramiai galvoti apie Lietuvos istoriją, kuri gyvena ne knygose, o mūsų atmintyje ir mūsų širdyse“, – sakė Laisvės premijos laureatas V.Adamkus.
Pasak prezidento, likimas taip susiklostė, kad lemtingomis sausio dienomis jis buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Ir patikėkite, esant toli nuo Lietuvos atrodė, kad šią akimirką būti tarp žmonių, būti savo tautoje, tegu ir mirtinos grėsmės akivaizdoje, ne taip baisu, kaip laukti. Tas laukimas, nežinia, įtampa nuo vieno telefono skambučio iki kito, vieni kitus vejantys įvykiai ir žudantis klausimas: o kas bus toliau? Ar atsilaikysime?“ – Seime kalbėjo V.Adamkus.
Tauta gynė ne pastatus ir juose esančius žmones. Tauta gynė save ir teisę į orų gyvenimą. Pasak prezidento, žiauru, kad už tai teko kai kuriems žmonėms sumokėti savo gyvybe.
„Tai mūsų istorijos ir mūsų dvasios viršukalnė, mūsų moralinis orientyras ir amžinas pasididžiavimas. Sausio 13-oji padėjo galutinį tašką mūsų tautos apsisprendime būtent siekti laisvės, o kartu ji tapo slenksčiu į naują istorijos tarpsnį“, – sakė premijos laureatas.
Sausio 14 dieną Lietuva pasitiko paženklinta krauju, tačiau pasiruošusi priešintis agresoriams ir nusiteikusi pati kurti savo gyvenimą, nusiteikusi priešintis agresoriui ir gyventi pagal sąžinės, žmogaus teisių, civilizacijos ir demokratijos dėsnius.
Pasak prezidento, šiandien matome Gruziją ir Ukrainą. „Ir žiūrėdami į jas mes atpažįstame save. Mes matome Lietuvą, kas jos būtų laukę, jei ne integracija į galingiausią pasaulio gynybos sistemą“, – teigė prezidentas.
Iškilmingas minėjimas prasidėjo Lietuvos himno giedojimu. Renginyje dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis, kariuomenės vadas Vytautas Žukas, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, nukentėjusieji Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės Akto signatarai ir kiti asmenys.
Laisvės premijos laureatų nuopelnai
Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasveikino Laisvės premijos laureatus.
„Pagerbdami profesorių V. Landsbergį kartu su daugeliu Lietuvos žmonių iškeliame jo neginčijamus nuopelnus, įžvalgumą ir toliaregiškumą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, pradedant ir įtvirtinant naują šalies istorijos etapą“, – sakė kardinolas.
Pasak jo, V.Landsbergio drąsa ir tikėjimas palaikė žmonių viltį, sutelkė juos į kovą už Lietuvos laisvę. Profesoriaus V.Landsbergio vadovaujama valstybė priėmė nepaprastai svarbius sprendimus, pasiekė Lietuvos tarptautinį pripažinimą, parengė piliečių valia priimtą demokratinę vakarietišką visuomenės raidą įtvirtinančią Konstituciją.
Prezidentas V. Adamkus atstovauja dideliam būriui išeivių, kurie nenuilsdami darbavosi, kad priartintų Lietuvai laisvę.
„Savo meilę tėvynei ir Amerikoje įgytą patirtį prezidentas Adamkus panaudojo Lietuvoje sumaniai vadovaudamas valstybei. Jis plėtojo demokratiją, rūpinosi žmogaus orumu bei visuomenės santarve, stengėsi užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, sergėjo teisinės valstybės pagrindus. Garbingai atstovaudamas Lietuvai užsienyje, Prezidentas skatino įsitraukti į Europos Sąjungą, gynė kitų tautų teisę apsispręsti už laisvę“, – teigė A.J.Bačkis.
Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti profesoriaus V. Landsbergio ir prezidento V. Adamkaus veiklą, jis mano, kad geriausiai tiktų du žodžiai: garbingumas ir sąžiningumas. „Mano įsitikinimu, tai gražiausios žmogaus savybės, kurios pasitarnauja teisingumui ir laisvei. Noriu tikėti, kad šiuos garbingus mūsų tautos vyrus pagerbę Laisvės premija, mokėsite pasinaudoti jų išmintimi ir patirtimi, kurią jie taip dosniai visiems – politikams, valstybės veikėjams ir kiekvienam piliečiui – dovanoja“, – kalbėjo kardinolas.
Ragino laisvės dvasią perduoti jaunimui
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad per 26 metus užaugo nauja karta, kuri perima laisvės daigą.
„Laisvės gynėjų dvasia nesensta ir ji turi būti perduodama jaunajai kartai. Tvirtai tikiu, kad ši ir ateities kartos neleis 1991 metų sausio įvykiams paskęsti užmarštyje. Tegul metams, amžiams bėgant, stiprėja bendrumo jausmas, o laisvės gynimas ir jos įprasminimas atsispindi kasdieniuose darbuose“, – teigė V.Pranckietis.
Pasak jo, šiandien mūsų valstybei ypatinga diena, nes minime Sausio 13-ąją. Kiekvienas gimsta laisvas – taip skelbia sausio įvykių plakatai. Neįmanoma pavergti žmogaus, kuris yra laisvas širdyje.
„Krauju paženklinti Sausio 13-osios įvykiai amžiams išliks mūsų atmintyje. Lenkiu galvą prieš visus žuvusiuosius. Dedu ranką prie širdies, nes tikiu, kad jų atminimas stiprina, telkia ir teikia drąsos ištikimai žengti laisvos Lietuvos keliu. Telydi pagarba ir šviesa tuos, kurių gyvenimai lėmė, lemia ir lems mūsų teisę gyventi laisvėje“, – sakė Seimo pirmininkas ir kvietė pagerbti žuvusiųjų atminimą.
Kritikavo bailius, prisitaikėlius ir skundikus
Pasak Seimo pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės, šiandien dažnai tenka išgirsti, kad anuomet buvome kitokie. Taip, kitokie – kokie būname savo artimųjų mirties valandą, kai nelieka laiko smulkioms nuoskaudoms, ambicijoms, priekaištams. Kai suvokiame, kad gyvenimas Dievo ir likimo akivaizdoje yra labai trapus.
Prisimindama Sausio 13 -ąją, I.Degutienė prisiminė už žmonių gyvybę kovojusius gydytojus ir žmonių skausmą, jų akyse – degančią šviesą. I.Degutienė teigė, kad okupantai vergauti ir bijoti daugiau mūsų neprivers.
Sovietinė imperija gali mėginti nužudyti, palaužti mūsų dvasią, priversti mus būti tokiais, kokie buvome, bet vergauti ir bijoti ji mūsų daugiau neprivers.
„Deja, grįždama į šias dienas, turiu pripažinti, kad laisvės etalonas, laisvo žmogaus būsena kai kam pasirodė esanti per sunki. Iki šiol per sunki. Yra žinomas posakis: kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Drįstu abejoti, nes mačiau ir matau ne vieną pavyzdį, kaip sovietinė prievarta žmogaus nenužudė, bet pavertė jį bailiu, prisitaikėliu, skundiku“, – sakė Seimo pirmininko pavaduotoja.
I.Degutienė sveikino laisvės premijos laureatus, didžiavosi galėdama juos pažinodama. „Be šių asmenybių, be Lietuvos įsitvirtinimo demokratiniame pasaulyje, be narystės NATO mūsų šiandieninė situacija būtų gerokai pavojingesnė. Tiksliau – mirtinai pavojinga. O padažnėję kvietimai draugauti su Rytų kaimynais, atkurti artimą bendravimą – dovanokite, bet dabartinėmis sąlygomis, kai Ukrainoje ir Sirijoje žudomi žmonės, kai ciniškai pažeidinėjama tarptautinė tvarka ir pamatiniai tarptautinės teisės principai – skamba amoraliai“, – kalbėjo I.Degutienė.
Sausio 13-oji liko 1991-uosiuose, liko istorijoje. Tačiau ji tęsiasi. Tęsiasi Ukrainoje, Gruzijoje, tęsiasi visose laisvę ginančiose šalyse.
Pernai premija V.Landsbergiui nebuvo skirta
Seimas gruodžio mėnesį skubos tvarka pakeitė įstatymą, kad per vienus metus Seimas galėtų įteikti ne vieną, bet dvi Laisvės premijas. V.Landsbergio kandidatūra Laisvės premijai gauti buvo pasiūlyta dar pernai, tačiau praėjusios kadencijos Seimas jos nepatvirtino.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Laisvės premija siekia 5 tūkst. eurų.
Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius. Buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.
Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.
