Sovietų armijos Pskovo divizijos karininkas Vasilijus Kustrio – kol kas vienintelis iš Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų teisiamas už konkretų šūvį.
Teigiama, kad prieš 26 metus šis karininkas šovė į Spaudos rūmuose budėjusį Lietuvos savanorį Vytautą Lukšį. Kariškio paleista kulka savanoriui pataikė į veidą.
Užpuolikus aplaistė vandeniu
„Jei kulka būtų pataikiusi keliais milimetrais aukščiau, būčiau žuvęs“, – prisiminė Vilniaus apygardos teisme apklaustas V.Lukšys.
Jis į teismą atsinešė ir kortelę su V.Kustrio pavarde. Šią kortelę jis gavo ir šaulio pavardę sužinojo jau po tragiškų Sausio įvykių.
Kai sovietų kariškiai suplanavo Spaudos rūmų šturmą, V.Lukšys budėjo jų viduje. Pamatęs besiveržiančius karius savanoris iš priešgaisrinės žarnos į juos nukreipė vandens srovę. Netrukus į jo pusę pasipylė šūviai.
Iš automato šaudžiusį karininką matė nemažai tuomet prie Spaudos rūmų budėjusių žmonių, bet per apklausas galėjo apibūdinti tik jo išvaizdą.
Atpažino iš vaizdo įrašo
Kai šis Spaudos rūmų užėmimo epizodas buvo parodytas per televiziją, pažįstamą veidą išvydo Rimvydas Leonavičius.
Prieš kelis dešimtmečius sovietų armijos padalinyje Rukloje tarnavęs vyras atpažino buvusį savo pulko vadą V.Kustrio.
Sovietų armijos kariškis ilgą laiką tarnavo Lietuvoje ir iki Sausio įvykių dar dažnai bendraudavo su R.Leonavičiumi. Vėliau, kaip ir dauguma įtariamųjų, jis išvyko iš Lietuvos ir yra teisiamas už akių.
Liudytojas buvusį pulko vadą prieš penkerius metus iš nuotraukų atpažino ir prokuratūroje. „Jis buvo mano tiesioginis vadas – pareigingas, armijos drausmės griežtai laikęsis kariškis“, – prisiminė R.Leonavičius.
Įsiminė abejingus veidus
Kasmet prieš Sausio 13-ąją rodomi reportažai iki šiol jaudina prie Spaudos rūmų ir Vilniaus televizijos bokšto tomis dienomis budėjusią vilnietę Birutę Imbrasienę, todėl moteriai prireikia raminamųjų vaistų.
B.Imbrasienė gyvena tarp Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto, todėl 1991 metų sausį prasidėjus neramumams kas vakarą su vyru eidavo prie Spaudos rūmų.
Vilniečiai prie Spaudos rūmų stovėjo ir tuomet, kai dengtu sunkvežimiu atvažiavo pirmieji kariškiai. „Matėme tų karių veidus, abejingas jų akis ir robotus primenančią veido išraišką“, – prisiminė B.Imbrasienė.
Tanku vaikė žmones
Kai kariai priėjo arčiau, B.Imbrasienė ir šalia jos stovinti moteris pajuto iš jų šalmų sklindantį keistą kvapą. Įtardama, kad jie galėjo atsinešti padegamojo skysčio, moteris apie tai pranešė prie rūmų budėjusiems greitosios pagalbos medikams.
Kai Spaudos rūmų durų stiklus išdaužę okupantai įsiveržė į vidų, pasirodė tankai. Vienas jų B.Imbrasienei taip įsiminė, kad tyrėjams ji nurodė net jo numerį: „Jis dideliu greičiu važiavo eismo juostas skiriančia veja ir sukiodamas vamzdį bandė išvaikyti Spaudos rūmų link bėgančius žmones.“
Kai Spaudos rūmus užėmusi karinė technika pajudėjo Televizijos bokšto link, dalis gynėjų susėdo į automobilius ir nuvažiavo paskui karius.
Pirmiausia išgirdo šūvius
B.Imbrasienė tuomet augino mažą vaiką, todėl budėti prie Televizijos bokšto šeima eidavo pamainomis – dieną ten būdavo paaugliai vaikai, o naktimis išeidavo tėvai.
Prisipylusi termosą arbatos ir prikepusi blynų B.Imbrasienė su vyru prie Televizijos bokšto išsiruošė ir tragiškąją naktį. Jiems einant kelią pastojo rusiškai besikeikiančių jaunuolių grupė, todėl sutuoktiniai pasuko per miškelį ir netrukus atsidūrė prie pat įėjimo į Televizijos bokštą.
„Atvažiuoja, atvažiuoja, stokit!“ – sušuko prie jų pribėgęs jaunuolis. Iš Laisvės prospekto pusės pasigirdo šūviai ir tik po jų B.Imbrasienė išvydo tankus.
Kariai pro minią nesibrovė
Šalia Televizijos bokšto stovintys žmonės pradėjo spaustis prie pagrindinių durų: „Prie durų stovėjo dvi moterys – viena laikė šventą paveikslą, kita – degančią žvakę. Spaudėmės taip smarkiai, jog reikėjo saugotis, kad ji neuždegtų nugarų“, – kalbėjo B.Imbrasienė.
Susirinkusieji tikėjosi, kad kariai veršis pro ten, todėl arčiausiai durų buvo kviečiami stambūs vyrai. Tuomet pasigirdo stiklo dūžiai, pradėjo sproginėti užtaisai – kariai į bokštą pateko pro šoninį įėjimą.
„Mes saugojome duris, bet supratome, kad jie jau mums už nugarų, o ne priekyje. Jie iš vidaus mus pradėjo stumti žemyn slidžiais laiptais“, – pasakojo pirmosiose gynėjų gretose stovėjusi vilnietė.
