Moteris penktadienį kartu su kitų aukų artimaisiais atvyko į Seimą susitikti su Parlamento bei Vyriausybės nariais ir pasidalinti prisiminimais apie tragiškus įvykius. V.Krivickienė teigė norinti susitikti su kitais, kurie per tragiškus įvykius neteko artimųjų: „Mes pasiilgstame vieni kitų.“
Moteris prisiminimais grįžo į sūnaus T.Masiulio pirmąsias dienas. Nuo pat jo gyvybės užsimezgimo jos buvo itin sunkios. Besilaukdama sūnelio ji neteko vyro, liko su mažamete dukra ant rankų.
„Titas buvo labai judrus ir visą laiką bėgo nuo manęs: tai į lauką, tai su draugais, tai vėliau kopė į kalnus. Buvo daugybė atvejų, kai bet kuriuo metu galėjo žūti kalnuose, buvo net užklupusi griūtis, tačiau jis visuomet likdavo sveikas“, – Seime prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Tačiau lemtingoji Sausio 13-osios naktis apvertė jų gyvenimą. Sūnus T.Masiulis ruošėsi vykti į Vilnių ir kovoti už Lietuvos laisvę. Jis susiremontavo fotoaparatą, susiorganizavo dvi mašinas ir kartu su artimaisiais bei draugais iš Kauno išvyko į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Pradėjus temti, kauniečiai ruošėsi jau vykti namo, o Titas su draugais pasiliko Vilniuje. „Jis išgirdo, kad prie Televizijos bokšto reikia pagalbos, ten mažai žmonių, tai skubiai lėkė“, – teigė V.Krivickienė.
Moteris savo šeimos narių laukė namuose. Ji nuolat stebėjo televiziją ir jautė, kad kažkas bus negerai. „Pradėjau jaudintis, atsiklaupusi prie apvalaus staliuko meldžiausi, kad tik viskas būtų gerai. Tada paskambino mama, paklausė, ką darau. Jai pasakiau, kad meldžiuosi, nes man baisu“, – prisiminė pašnekovė.
Po kiek laiko sugrįžo vyras su dukra ir kitais artimaisiais. Jie net nespėjo nusirengti ir sulaukė skambučio iš draugų, kurie kartu liko su T.Masiuliu. Kitoje ragelio pusėje išgirdo baisiausius žodžius: „Sūnus žuvo.“
„Drebančiomis rankomis paėmiau telefoną ir negalėjau patikėti, kad jo nebėra. Jie visi tuo metu buvo prie bokšto. Man pasakojo, jog Titas pamatė, kad tankas vikšrais kažką užkabino. Jis iškėlęs rankas pamojavo, o tuo metu pasklido dūmai ir buvo didelis trenksmas. Dūmams prasisklaidžius, visi šaukė Titą, o jo nebebuvo.
Jis buvo nušautas dviem kulkomis. Viena įsmigo prie širdies, o kita perėjo plaučius. Kalbėjau su gydytoju, kuris buvo ten. Jis teigė, kad niekas jam negalėjo padėti. Ištiko staigi mirtis“, – ašarų pilnomis akimis prieš 26-erius metus vykusius įvykius prisiminė pašnekovė.
T.Masiulio motina sakė, kad jis buvo vadinamas taikos balandžiu. Užglaistydavo visus barnius ir nesutarimus. Niekada neatsisakydavo padėti aplinkiniams ir buvo visiems reikalingas.
Jo darbai liko mokykloje kaip prisiminimai ateities kartoms. „Aš neturiu nė vieno jo brėžinio iš politechnikumo, viskas liko ten“, – sakė pašnekovė.
T.Masiulis buvo palaidotas Kaune, šalia savo tėvo ir senelės.
Keturiolika gyvybių – tiek pareikalavo kruvinosios Sausio 13-osios nakties įvykiai. Kraupią 1991 metų sausio naktį buvo sužalota daugiau nei tūkstantis laisvės ginti atvykusių lietuvių ne tik iš Vilniaus, bet iš visų, net ir atokiausių, Lietuvos kampelių.
Tarp aukų buvo vienintelė mergina – 24 metų Loreta Asanavičiūtė. Sausio 13-ąją taip pat žuvo 22 metų Virginijus Druskis, 22 metų Rolandas Jankauskas, 17 metų Darius Gerbutavičius bei aštuoniolikmetis Ignas Šimulionis.
Tragišką 1991 metų naktį gyvybę už Lietuvos laisvę paaukojo: Rimantas Juknevičius (25 m.), Alvydas Kanapinskas (39 m.), Algimantas Petras Kavoliukas (52 m.), Vidas Maciulevičius (25 m.), Titas Masiulis (28 m.), Alvydas Matulka (36 m.), Apolinaras Juozas Povilaitis (54 m.), Vytautas Vaitkus (48 m.) ir Vytautas Koncevičius (50 m.).
