V.Pranckietis iš karto pajuto, ką reiškia „teisingai“ orientuota užsienio politika Lietuvoje. Čia ne vien aš, čia dar ir Seimo narys A.Vinkus, teisinosi V.Pranckietis, tai jis pasiūlė bendradarbiauti su Rusija kultūringai, prisižiūrint sveikatą ir turistaujant.
Klaida, gerbiami Seimo nariai ir vadovai, su Rusija niekaip negalima bendradarbiauti. Geriau tas idėjas pasiūlykite Šiaurės Korėjai – bus sėkmingiau.
Gerai jau, gerai. O ar galima santykių su Rusija temą aptarti be ironijos? Galima? Bet ne dabar. Greičiausiai bus galima po pusmečio ar metų. Tada, kai paaiškės vėjo kryptis santykiuose tarp JAV ir Rusijos, tarp JAV ir ES, tarp ES ir Rusijos.
Nusistovėjus vėjo krypčiai, bus galima ir savo politikos vėtrungę pasukti. O ar tikrai D.Trumpui oficialiai tapus galingiausios pasaulyje valstybės vadovu kas nors keisis Vašingtono santykiuose su Maskva?
Ar tai buvo tik rinkimų kampanijos teatralizuotos užuominos ir jų laimėtojams nulipus nuo scenos to geriau nebeprisiminti? Ko gero, taip ir atsitiks.
Šiaip jau, kalbėdami apie rinkimų pažadus ir jų vykdymą, kartojame, kad rinkėjų apgavystė yra priskirtina prie mirtinų nuodėmių. Tačiau D.Trumpo atveju norėtume, kad pažadai apie suartėjimą su Rusija nebūtų realizuoti.
Ką šiuo klausimu gali pamanyti Lietuvos rinkėjai apie savo rinktus politikus? Gal ir gerai, kad pažadai nevykdomi, juk visur taip daroma. Svarbiausia – laimėti rinkimus, o paskui pamatysime, kas bus.
Vis dėlto kokie galėtų būti Lietuvos ir Rusijos santykiai, atsiribojant nuo informacinio karo, kuris, mano manymu, niekada nesibaigs?
Tarkime, dar kelerius metus viskas lieka kaip dabar. Kadangi Minsko-2 susitarimai nebus vykdomi, tai jau aišku ir be komentarų, sankcijos Maskvai gali būti tęsiamos. Rusijai blogai, bet Europai taip pat nieko gero. Verslas jau nervinasi visose pusėse.
Kada nors vis tiek bus riba, už kurios ką nors reikės daryti. Lietuvos eksportas į Rusiją riedės žemyn ir toliau, nors ir šiomis sąlygomis Rusija tebelieka pirmąja prekybos partnere. Prekyba, kad ir kokia menka būtų, negali ilgai ištverti be politinių kontaktų. Nebent dingtų bet kokie ekonominiai ryšiai su Rusija, nors gyvenant šalia tokios milžiniškos rinkos tai faktiškai neįmanoma.
Tai gal ir ne toks jau naivus Seimo pirmininko bandymas nors parlamentiniu lygiu ieškoti būsimo santykių varianto?
Kitas galimas variantas. Į pažadus panašias D.Trumpo rinkimų užuominas laikykime grynu pinigu ir pabandykime įsivaizduoti, kad prasidės staigus JAV santykių su Rusija dar vienas atšilimas („perkrovimą“ D.Trumpas jau atmetė).
Sirijoje ir Irake tai gali virsti sėkminga galutine kova su tariama „Islamo valstybe“, tačiau mums rūpimame regione tai būtų Ukrainos palaidojimas. O Lietuvai – moralinis smūgis.
Neatmestina, kad įvyktų skilimas tarp Lietuvos politikų pragmatikų, realistų, primenančių, jog prioritetas yra savi, nacionaliniai interesai, ir moralios politikos šalininkų, užsispyrusių laikytis principų bei vertybių net nepalankiomis politinės komercijos sąlygomis.
Kas kokiai tokių politikų grupei priklausytų, nesunku nuspėti. Deja, pažiūrų skilimas dažniausiai veda į bendrą nusivylimą viskuo. Tad ir šiuo atveju gera Seimo pastanga, nesvarbu, kokiu pavadinimu, surasti politikų, pasiryžusių išsamiau domėtis geopolitinėmis problemomis, kurie galėtų tarp suskilėlių atlikti moderatoriaus vaidmenį.
Trečias variantas pats bjauriausias. Ne vienas apžvalgininkas, tarp jų ir Lietuvoje, mano, kad įtampa tarp Vašingtono ir Maskvos tik didės, o tiesioginio, karinio, susidūrimo tarp Rusijos ir NATO tikimybė nėra jau tokia menka. Iš dalies tokia negera tolydžio augančios įtampos tendencija išskirta ir naujausioje CŽV ataskaitoje.
Rusijos karinės galios didinimas Baltijos valstybių pašonėje negali neerzinti jų gyventojų, politikų ir nesukelti atsakomųjų veiksmų. Deja, pasirengimas gynybai, o kas supranta tikrąją sąvokų reikšmę, ir karui, nėra begalinis. Pasirengimas karui anksčiau ar vėliau virsta tikru karu. Kas būtų toliau, geriau nė negalvoti.
Bet kuriuo atveju (ir laimėjus NATO) Lietuvoje būtų kaip Alepe. Kam neužtenka vaizduotės ar turi kokių nors iliuzijų, tepasižiūri dar kartą. Beje, Alepe buvo ir sukilėliai prieš B.al-Assadą. Juos palaikė Vakarai. Ir kokie rezultatai?
Banalu sakyti – grėsmių neįmanoma atgrasyti. Jėga gimdo jėgą, tai liudija pasaulio istorija. Grėsmę sulaikyti, atitolinti, pašalinti galima tik susitarimais, diplomatija, politinėmis priemonėmis. Tokių pavyzdžių taip pat yra daug.
Mano požiūriu, B.Obama buvo linkęs į politinį bręstančių konfliktų sprendimą, bet dėl kažkokių priežasčių įstrigdavo pusiaukelėje. Sunku nuspėti, kaip elgsis D.Trumpas.
Nuo Lietuvos tarptautinėje arenoje nepriklauso nei karas, nei taika, tačiau pastangos jau subrendusiai valstybei pademonstruoti diplomatinius sugebėjimus yra teigiamas žingsnis. Todėl, paneigdamas tai, ką ironiškai sakiau pradžioje, teigiu, kad Seimo pirmininkas V.Pranckietis, susitikdamas su Rusijos ambasadoriumi, pasielgė teisingai.
