Tačiau nemažai visuomenės daliai tai eilinė diena kalendoriuje. Juolab kad Laisvės gynėjų diena – netgi ne šventinė, kaip kitos svarbiomis įvardytos valstybės dienos ar datos.
Yra ir žmonių, reikia manyti, saujelė, kurie Sausio 13-ąją prisimena kaip esą logišką seką „istorinių klaidų“, kai „savi šaudė į savus“, o Lietuva pasuko nauju istoriniu šunkeliu.
Dėl tokios mąstysenos, kuri dar gaji ir tarp dalies tautinių mažumų atstovų, ir tarp lietuvių, kaltinti vien rusišką propagandą su jos štampais pernelyg paprasta. Taip šie žmonės supranta savo protestą prieš laisvą valstybę dėl savo apgailėtinos socialinės, materialinės padėties, psichologinės atskirtųjų būklės.
Viso to nematant ar į tai nekreipiant dėmesio ir toliau laukia tokie pakartotiniai „Amerikos atradimai“ kaip visuomenės nuomonės apklausos, parodančios, kad didelė dalis Lietuvoje gyvenančių lenkų ir rusų pritaria dabartinio Rusijos režimo veiksmams ir myli jos vadą V.Putiną.
Trečiajai mūsų visuomenės daliai, tikėkimės, kad pačiai didžiausiai, Sausio 13-oji – svarbi ir iškilminga diena.
Džiugu, kad šioje grupėje – ne tik tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su tais tragiškais įvykiais ar su valstybės gynyba, ne vien tradicinių dešiniųjų pažiūrų atstovai. Džiugu ir tai, kad čia – vis daugiau jaunimo.
Bene teigiamiausia tai, kad Sausio 13-oji vis labiau suvokiama ne vien kaip tragiška auka, kurią būtina minėti gedulingai, bet pirmiausia kaip didvyriškas paprastų žmonių, kurie ir nulemia istorinius lūžius, žygdarbis ir pergalė.
Minėdami tą dieną politikai liejo tradicines kalbas apie vienybę, susitelkimą, Lietuvą ir laisvę.
Šių kalbų srautas galbūt buvo net sraunesnis nei įprastai, nes bene pagrindinė daugelio kalbėtojų mintis, plevenusi tarp eilučių ar išsakyta tiesiai, – geopolitinė situacija vėl panaši, o tas pats priešas vėl prie vartų.
Iš tiesų, pašonėje esantis agresyvus ir revanšistinis autoritarinis Maskvos režimas – grėsmė ne vien Lietuvai, bet ir visoms kitoms regiono valstybėms, galbūt net jų egzistencijai.
Vis dėlto ar ši grėsmė – vienintelė neginčijamai pagrindinė, kaip dažniausiai pateikiama?
Pavyzdžiui, valdantieji „valstiečiai“ paskelbė, kad atnaujinamoje Nacionalinio saugumo strategijoje, kurią imasi svarstyti Seimas, būtų ryškiau pabrėžiama korupcija, socialinės, demografinės šalies ligos, kurios išties kartais atrodo nepalyginamos su gyvybės kaina.
Tačiau neginčijama didžiausia grėsme Lietuvai ir šiame dokumente toliau išlieka Rusijos režimas.
O kokia padėtis pačių politikų kieme, kokia mūsų nacionalinės politikos būklė ir kokybė?
Čia – įprastai nelinksmas, o gal net vis liūdnesnis vaizdas. Ypač girdint tradicines kalbas apie vienybę ir susitelkimą.
Antai šią savaitę Seimo opozicija, pirmiausia konservatoriai, tęsė neseniai pradėtą kryžiaus žygį prieš užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių.
Dešinieji socialdemokrato kėdę bando išklibinti dviem kaltinimais.
Pirma, esą būtent ministro „nusikalstamas neveiklumas“ lemia, kad Lietuvos pašonėje dygsta nesaugi Astravo atominė elektrinė; antra, L.Linkevičius ministerijoje tvarkosi kaip asmeninių ir jo atstovaujamos Socialdemokratų partijos kadrų prieglaudoje ar įdarbinimo agentūroje.
Tais kaltinimais į Seimo tribūną užvakar iškviestą ministrą konservatoriai su G.Landsbergiu priešakyje pliekė jiems įprastu agresyviu stiliumi.
Ko gero, dalis šios kritikos, ypač dėl kadrinio protekcionizmo, yra pagrįsta.
Bet teisūs ir užsienio reikalų ministrą gynę valdantieji, priminę, kad patys dešinieji atrodo komiškai, kitus tepdami tuo pačiu, kuo ir patys kvepia.
Juk būtent buvusi dešiniųjų valdžia užmerkė akis prieš Maskvos ir Minsko planus statyti Astravo atominę elektrinę, negana to, iš tokių užmojų šaipėsi.
Reikia pripažinti, jog dešinieji teisūs tvirtindami, kad tokie užsienio ministro sprendimai kaip specialaus ambasadoriaus „Astravo elektrinės klausimui“ paskyrimas tėra viešųjų ryšių triukas siekiant parodyti begalinį susirūpinimą.
Tačiau kaip tuomet suprasti konservatorius, kurie patys ėmė ir paskelbė D.Kreivį specialiuoju partijos atstovu Astravui?
Gal jie įsivaizduoja dar esantys (ar jau esantys) valdžioje?
O kas jau turėtų patylėti, kaltindamas kitus protekcionizmu ar giminių protegavimu, tai pats G.Landsbergis, kurio karjeros pamatas yra tai, kad jis – dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio anūkas.
Bet konservatorių vedlys pastarosiomis dienomis kibo į atlapus ne tik ministrui, bet ir premjerui, pareikšdamas, kad Vyriausybei stinga lyderystės, todėl ji tik nuolat dairosi į Prezidentūrą ir vykdo jos įgeidžius.
Natūralu, jog premjeras S.Skvernelis jaunajam politikui pasiūlė pasižiūrėti į save ir ant atsarginių suolelio rinkėjų pasodintą savo partiją.
Išties, konservatorius toliau kankina tapatybės paieškos ir, regis, specialiai kurstoma lyderio krizė.
Neatrodo, kad tie keturi kandidatai, kurie mėgins mesti iššūkį G.Landsbergiui, būtų pajėgūs vesti partiją į naujas viršūnes.
Vienintelė paguoda konservatoriams – kad jie kol kas yra bene geriausioje padėtyje iš visų vadinamųjų tradicinių šalies partijų, kurias į gilų nokautą pasiuntė Valstiečių ir žaliųjų sąjungą pernai rudenį pasirinkę rinkėjai.
Tiktai ar tai gali paguosti tuos, kuriems nuoširdžiai rūpi valstybės sveikata ir atsparumas dabarties iššūkiams?
