Šeštadienio vakarą klaipėdiečiai rinkosi senamiestyje, kur kažkada į dangų didingai stiebėsi pati gražiausia ir aukščiausia Šv. Jono bažnyčia – virš kitų pastatų iškilęs jos bokštas iš tolo rodydavo kelią į Klaipėdos uostą plaukiantiems laivams. Dabar čia – plynė.
Šimtmečius stovėjusios, bet per karo sugriautos Šv. Jono evangelikų liuteronų šventovės vietoje susirinkusius žmones miesto valdžios atstovai, kultūros ir meno darbuotojai raginti ne griauti, o širdim, ranka ir kalba kelti neužšąlančio kultūros uosto bokštus.
Menininkai pagrindiniu kultūros sostinės simboliu pasirinko smilgą – trapų ir sykiu lankstų, vėtroms atsparų pajūrio kopų augalą. Žmones rinktis į aikštę prie pažymėtų Šv. Jono bažnyčios pamatų kvietė šaukliais virtę paslaptingieji smilgininkai, nešini prie nugaros pritvirtintais deglais – švytinčiomis 3-6 metrų aukščio švytuoklėmis.
Šeštadienio vakarą ko ne pusšimtis tokių tamsoje žybsinčių smilgininkų pasitiko miestiečius ir svečius, atvykusius į kultūros sostinės renginių sezono atidarymo iškilmes. Turgaus gatve traukiantiems žmonėms žiburių nešėjai kaip smilgos linguojančiais deglais rodė kelią į pagrindinę areną – palengva atstatomą senąją Klaipėdos piliavietę.
Ten jie išvydo dar neregėtą vaizdą – spalvingai apšviestą šiaurinį gynybos pylimą, vadinamąją kurtiną, kur įvyko pagrindinys šventės renginys. Susirinkę prie Pilies uostelio žmonės stebėjo įspūdingą kultūros deglų nešėjų ir teatralų pasirodymą – šviesos, muzikos, poezijos ir šiuolaikinį šokio spektaklį „Perduok, kad neužšaltų...“.
Minoje nardę smilgininkai į šventę įtraukė ir žiūrovus – dalijo jiems švytinčius namukus, papuoštus moksleivių piešiniais, ir prašė perduoti žinią, kad Klaipėda jau pasirengusi tapti neužšąlančiu ir neužankančiu kultūros uostu kūrybingiems, smalsiems geros valios žmonėms, visiems svečiams ir užsienio turistams.
Kiekvienas šventės dalyvis galėjo prisiliesti prie šviesos namukų – iš rankų į rankas perduodami kultūros sostinės atributai tarsi suvienijo klaipėdiečius. Tiesa, jie nenušvito taip, kaip buvo sumanyta, tačiau niekas dėl to neliūdėjo.
Šviesos namukais piliavietės prieigose papuoštas dar vienas kultūros sostinės simbolis – trijų metrų skersmens ledlaužio formos rutulys.
Neužšąlančio kultūros uosto temą savitai perteikė choreografės, šokių teatro „Padi dapi fish“ kūrėjos Agnijos Šeiko režisuotas spektaklis. Švytinčios smilgos atstatomos kryžiuočių pilies fone atgijo kaip vietovės tapatybės ženklas, kviečiantis susitelkti netradicinei kelionei per kultūros kopas, jungiantis dvi priešybes – trapumą bei tvirtybę.
Šventėje nuskambėjo Kristijono Lučinsko muzikinio projekto „Tabalai“ kompozicijos, klaipėdiečių rašytojų ir kitų kūrėjų įgarsinti originalūs tekstai. Renginio scenarijaus autorė – literatė ir muziejininkė Sondra Simanaitienė.
Lietuvos kultūros sostinės atidarymo šventės pabaigoje pilies bastioną apšvietė kitoks nei įprasta fejerverkas.
Vėliau iškilmės persikėlė į Mėmelburgo piliavietės požemius šiaurinėje kurtinoje, kur jau įrengta didžiausia Klaipėdoje konferencijų salė, o vasarą atvers duris tarpukario ir pokario laikų primenantis muziejus.
Ten miesto meras Vytautas Grubliauskas pasveikino kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovą Arvydą Vaitkų, kitus garbingus svečius, kultūros įstaigų darbuotojus, menininkus.
„Kultūros dvasios mieste bus tiek, kiek mūsų širdyje bus tikėjimo, jog kultūra yra neišvengiama ir neatsiejama mūsų gyvenimo vertybė bei palydovė. Jeigu žmogaus širdyje nėra kultūros, ar yra širdis ?. Nelaukime, nesitikėkime kažko iš kitų, o patys tapkime aktyviais kultūros proceso dalyviais“, – klaipėdiečius sukrusti ragino V.Grubliauskas.
Buvusi klaipėdietė L. Ruokytė-Jonsson teigė, jog Klaipėda yra kupina turtingos istorinės patirties, išskirtinio ir gyvastingo kultūros konteksto, audžiamo iš eksperimentų, novatoriškų idėjų, projektų, kūrybos virsmų.
„Miestai kultūros sostinėmis skelbiami tam, kad visi pamatytų, kas čia vyksta. Tinkamesnės vietos už Klaipėdą nerasi, nes tai yra kūrybos audrų ir meno vėjų uostas – atviras, svetingas, beprotiškai kūrybingas“, – liaupsių gimtinei negailėjo L.Ruokytė-Jonsson – buvusi Pilies teatro, kuriam vadovauja Alvydas Vizgirda, trupės aktorė.
Lazerių spinduliais nutviekstos piliavietės vaizdais ir fejererkais grožėjosi ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, kuriam klaipėdiečiai patikėjo Lietuvos kultūros sostinės geros valios ambasadoriaus Vilniuje pareigas.
