Reikia pripažinti, kad Seimas, patvirtindamas strategiją, pademonstravo ir tam tikrą drąsą, ėjo prieš vėją, nes šiuo metu pagrindinė valstybės tema yra Seimo narės G.Kildišienės automobilis, o geopolitinės reikšmės klausimas: o kaip ten iš tikrųjų buvo su tuo dosniuoju R.Karbauskiu ir jo Agrokoncernu?
Pakanka „ant Lietuvos“ užleisti keletą panašių į Kildišienės siužetų, ir mūsų politinis gyvenimas paralyžiuotas. Keisis metų laikai, o gal ir valdžios, neduok Dieve, nauja okupacija, pasipriešinimas, vėl laisvė, vėl laisvės apdovanojimai, o klausimas – kaip ten buvo „Kildišienei su Karbauskiu“ – vis dar bus aktualus.
Kadangi tai nebuvo įtraukta į nacionalinių grėsmių sąrašą, tenka kalbėti apie pavojus, kurie minimi strategijoje.
Pirmas įspūdis, susipažinus su strategija, – keistas.
Grėsmių ir pavojų tiek daug, jog nebeaišku, kas ir kokiomis pajėgomis su jomis pajėgs kovoti. Antai JAV nuolat įvardija vieną grėsmę – terorizmą. B.Obama tai dar papildė Rusija ir Ebolos virusu. O Lietuvoje net keturiolika grėsmių. Kada ir spėjo tiek prisikaupti?
Svetimšalis, perskaitęs tokį tekstą, turėtų matyti grėsmių prislėgtus gyventojus, o juo labiau politikus.
Tačiau, stebint Lietuvoje sporto sirgalius, perpildytus restoranus, klestinčius sporto kompleksus, prikimštus lėktuvus į šiltuosius kraštus ir vis gerėjančias „mašinytes“ ankštose gatvėse, nerimo perkreiptų veidų gausiai nematyti.
Mano manymu, grėsmės sąvoka Lietuvoje devalvuojama. Grėsme jau laikomas bet koks nusičiaudėjimas, nors galbūt jokio pavojaus aplinkiniams ir nekelia.
Visiškai nesuprantu, kodėl į grėsmių sąrašą strategijoje įtraukta vertybių krizė. Pirmiausia vertybės aksiologijoje, vertybių teorijoje, yra teigiamos ir neigiamos. Jeigu neigiamų vertybių krizė – kas čia blogo?
Antra, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios taip ir neteko išgirsti iš politikų, kokias konkrečias vertybes jie turi galvoje. Dažniausiai painiojama su principais.
Trečia, valstybės, jos politikos ir vertybių santykis labai subtilus. Yra valstybių, kur vietoj konstitucijos vadovaujamasi šariatu. Rusija skelbiasi ne tik stačiatikybės, bet ir visos krikščionybės gelbėtoja. Liberalizmas esąs velnio pramanas.
Taip, vertybės istorijoje keičiasi, tačiau vertybių kaita demokratinėse sistemose nėra politinio dokumento ir juo labiau strategijų objektas.
Strategijoje pateikiamas grėsmių sąrašas nuo Rusijos iki vertybių krizės ir, nors su išvardijimo seka nesutinku, nemanau, jog verta ginčytis. Strategija yra kolektyvinio darbo rezultatas, patvirtinta Seime, ir asmeninė nuomonė jau nieko nepakeis.
Savo nuomonę noriu pasakyti vien dėl būsimų diskusijų užsienio politikos klausimais, kurios kažkodėl numirė nuo 2011 metų.
Grėsmė turi tris etapus. Problemą, dėl kurios kyla nerimas, pavojų, kad problema tęsiasi ir auga, ir grėsmingą situaciją, kuriai reikia išskirtinių sprendimų.
Atidžiau stebint, kas vyksta už Lietuvos ribų ir viduje, nemeluojant sau galima sakyti, kad šiuo metu pas mus nėra nė vienos grėsmės tikrąja šio žodžio prasme, bet yra įvairaus ryškumo problemų, o dėl vienos jų jau reikia skambinti pavojaus varpais.
Tas pavojus, artėjantis prie grėsmės, yra emigracija, o bendresne prasme – demografija. Penkiolika metų nespręsta problema pradeda įsibėgėti ir istoriškai netolimoje ateityje gresia tautos išnykimu. Trys veiksniai grėsmių skalėje – kol kas tik problemos – gali paspartinti mūsų piliečius ieškoti laimės kitur.
Pirmiausia galima nestabili politinė situacija. Dabartinė „valstiečių“ ir socialdemokratų koalicija silpna, o opozicija, kaip matyti, labai arši ir neatrodo, kad naujokai visomis prasmėmis valdžioje atsilaikys psichologiškai. Bet kokie valdžios svyravimai turės įtakos ekonomikai, reformoms, vis daugiau gyventojų pradės abejoti, ar verta jiems ir jų vaikams čia likti.
Kitas rimtas veiksnys – ES likimas. Nesutarimai ES viduje yra problema ir, nors dar nėra grėsmės jai iširti, gali atsirasti pavojus, kad nesutarimai užsitęs ir neatsiras jėgų, kurios ryžtųsi adekvačioms Bendrijos permainoms.
Jei pavojai ES viduje kada nors priartėtų prie grėsmės iširti ribos, Lietuvos gyventojams pirmiausia tai turėtų milžinišką psichologinį poveikį, nes atimtų bet kokį tikėjimą stabilia ir saugia ateitimi. Pati realiausia dingstis pasipustyti padus.
Trečias veiksnys – dėl užsienio politikos neapdairumo ar klaidos galimas realus konfliktas su Rusija. Kol kas dvišalių santykių pagrindu tokio konflikto nėra. Lietuva, kaip ir kitos transatlantinės kolegės valstybės, smerkia Maskvą dėl karo Ukrainoje, dėl karinės galios telkimo netoli Lietuvos. Bet tiesioginio susidūrimo su Rusija teritoriniu ar net tranzito klausimu nėra net teorinės galimybės.
Todėl reikia būti atidesniems ir kartojant apie Rusiją kaip grėsmę aiškiau pasakyti, kas turima omenyje. Be to, žodis „grėsmė“ gyventojų mąstymui turi skirtingą poveikį. Vieniems kelia patriotinius jausmus, kitus – atvirkščiai, skatina galvoti, kaip patyliukais dingti iš pavojingos zonos.
Taigi žodžio „grėsmė“, kaip ir Dievo vardo, nevartokime be reikalo.
