„Žodis – būtinai zanavykiškas, nes juk zanavykų diktatūra Lietuvoje. Tada – žemė, juk visi esame girdėję apie žemę, ąžuolą ir sūnų. Žalgiris. Manote, kad mūšis? Ne ne, Sabonio „Žalgiris“. Ir žydai, nes per juos matome visą kitą pasaulį“, – apie tai, kas iš tiesų sudaro lietuvių tautinę tapatybę, ironizuodamas kalbėjo istorikas Alfredas Bumblauskas ir pridūrė, kad tokia samprata yra neabejotinai sovietmečio palikimas.
Diskusijoje „Lietuva šiuolaikinėje Europoje: tapatybės klausimas“ pasisakė ne tik A.Bumblauskas, bet ir kiti lietuvišką tapatybę analizavę autoriai.
Tapatybė neatsiranda iš niekur
„Tapatybė gali būti protestantiška ir žemaitiška, o be tapatybės neturėtumėte Kovo 11-osios, kažkodėl būtent per Kovo 11-ąją mes apsibrėžiame, kad turime teisę būti savarankiški ir atskiri“, – sakė A.Bumblauskas, bet be tapatybės, anot profesoriaus, gyventi išvis negalima.
Diskusijoje dalyvavęs kelių leidinių lietuviškos tapatybės tema autorius dr. Tomas Balkelis teigė, kad istoriškai būta laiko, kai apie tapatybę nebuvo galima iš viso kalbėti, o pats tapatybės terminas atsiradęs ne taip jau seniai, kaip ir pačios tautinės tapatybės studijos. „Lietuviška tapatybė yra tautinė tapatybė, bet pirmiausia turime atsakyti į klausimą, kaip atsiranda tapatybė apskritai. Tautinė tapatybė neatsiranda istorijos rūke, tai suformuotas dalykas“ – kalbėjo jis.
Renginio dalyviai kėlė klausimą, ar Vinco Kudirkos „Varpas“ budino tą pačią tautą, kuri gyva ir šiandien?
„Tai, ką budino V.Kudirka, buvo jo paties ir jo bendražygių įsivaizduojama tauta. Tautinė bendruomenė egzistavo, bet tautos kūrimo procesas prasideda nuo žmonių. Koks sąmoningumo lygis buvo V.Kudirkos laikais? Tuo metu, be paties V.Kudirkos, nebuvo tiek jau tų už lietuvybę kovojančių lietuvių, kuriuos lenkai vadino litvomanais“, – kalbėjo T.Balkelis.
Tapatybės neatsiejama dalis buvo istorinio ryšio su praeitimi paieškos, o lietuviška tapatybė formavosi toli gražu ne išskirtinai lietuviškoje aplinkoje: „Mūsų tautos patriarchai angažavosi lietuvybei ne Lietuvoje, o cariniuose universitetuose. Jų tautiškumas formavosi platesnėje istorinėje erdvėje“, – kalbėjo profesorius.
Lietuviškai tapatybei – vos šimtas metų?
Tautinę tapatybę galima rinktis – gal tapatybė gali būti ne viena? „Žemaičiai dabar tai demonstruoja. Net ir šiandien demonstruojame kelias tapatybes ir nieko čia bloga nematau. Netikiu istorikais, kurie teigia, kad lietuvių tauta atsiradusi akmens amžiuje.
Sakoma, kad lenkai nutautino Lietuvą, o kada ji buvo sutautėjusi? Ji nebuvo sutautėjusi XIII–XIV amžiuje. Nėra tautos, yra Mindaugo ir Vytauto valdiniai, leičiai – kažkoks lietuviškas „specnazas“, – apie tautinės tapatybės formavimąsi istorijos tėkmėje kalbėjo A.Bumblauskas ir patikino, kad nuolat mesti kaltinimus lenkams dėl tautos nutautinimo yra mažų mažiausiai neteisinga.
Anot profesoriaus, lietuviai Vytauto laikais įsileido į Vilnių ne lenkus, o gudus: „Ta lietuvių tauta, kurią mes įsivaizduojame, yra vos šimto metų, nuo Jablonskio...“ – kalbėjo jis.
Diskusijoje užsiminta ir apie bajorų tautos sąvoką. „Lietuvių bajorų tauta turi mažai ką bendra su moderniąja tauta. Lietuvių bajorų tauta, kuri susiformuoja kaip LDK bendruomenė, yra labai įdomi ir marga. Pavyzdžiui, Liublino unijos signatarai. Paskaitykime pavardes, kas yra lietuvių bajorų pilietinė tauta, paskaitę išsigąstume... Bajorų visuomenė yra gudų kilmės, pusiau lietuvių“, – komentavo A.Bumblauskas.
„Tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“
Profesorius juokaudamas pridūrė, kad istorinės aplinkybės svarbios ir šiandien: „Lietuvybės tautinių pamatų neįmanoma nuginčyti, bet juk lietuviška, vasario, tapatybė gimė karo su Lenkija metais. „Tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“ – kaip su tokia tapatybe veiks jungtinės Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos pajėgos? Ar lenkai krito kaip lapai, o lietuviai – kaip didvyriai?“– šmaikštavo A.Bumblauskas. Anot jo, ankstyvoji tautinė tapatybė buvo formuojama kaip antilenkiškas projektas. „Mums kovo įrišta į sąmonę, o juk Lenkija yra mūsų artimiausia partnerė“, – kalbėjo istorikas.
„Man atrodo, kad lietuviška tapatybė šiandien yra prorusiška, o nes ji antilenkiška... Pažiūrėkite į žemėlapį, kur visi mato Achilo kulną, tai taip akivaizdu... Tai šimtas kilometrų tarp Druskininkų ir Kybartų. Per kur lietuviai galėjo judėti į Europą? Jau 25 metai niekas nedaroma, tad mūsų tapatybė yra prorusiška ir antilenkiška. Gal ir gali būti atirusiškas ir antilenkiškas? Na, gal kažkas labai priešrusiškas...“ – svarstė jis.
Anot profesoriaus, negalima įsivaizduoti savo visuomenės raidos izoliuotai: „Mes negalime įsivaizduoti savęs kaip salos. Lietuvos inteligentijos didžioji problema ta, kad ji nepermąstė savo indėlio į Lietuvos tapatybės formavimą, 2004 metais įvyko mąstymo revoliucija, o mes buvome tam nepasiruošę...
Turime 28 sąjungininkus ES. Esame kitoje istorinėje situacijoje – neturinčioje analogų. Jeigu mes to nedarome (t.y. nepermąstome tautinės tapatybės kūrimo. – Aut.), sunkiai įsivaizduoju, kaip gyvename, dėl to G.Kildišienė yra svarbesnis tautinės tapatybės veiksnys nei kas kitas“, – aštrių žodžių negailėjo A.Bumblauskas.
