Neabejotinai išskirtinį dėmesį Vijūnėlei politikai skyrė todėl, kad ši statyba siejama su Druskininkų meru R.Malinausku, nors statinys oficialiai priklauso kitiems asmenims.
Pirmiausia konservatoriai, diriguojami savo lyderio G.Landsbergio, dėjo daug pastangų, kad ši statyba nuolat būtų teisėsaugos ir žiniasklaidos dėmesio centre, ir taip murdė į purvą socialdemokratus.
Šis planas iš dalies pavyko – socialdemokratai nesėkmingai pasirodė Seimo rinkimuose, o pamėginę atsiriboti nuo R.Malinausko sulaukė, kad iš partijos pasitraukė ir beveik visas jį remiantis Druskininkų skyrius.
Bet politinis dešiniųjų kankanas aplink Vijūnėlės dvarą buvo šokamas apsivilkus teisėsaugos mantijas, o tai sukėlė tokių pasekmių, kurios gali smogti net G.Landsbergio seneliui.
Mat Vilniaus apygardos teismas praėjusių metų pabaigoje nutarė, kad Vijūnėlės dvaras turi būti nugriautas, ir šį sprendimą motyvavo tuo, jog antrojoje kurortų apsaugos zonoje esą išvis negalima gyvenamoji statyba.
Tai jau vos ne atominė bomba, pakišta po Lietuvos kurortų pamatais. Juk jeigu mūsų šalyje įstatymai vienodai galioja visiems, tuomet drauge su Vijūnėlės dvaru tektų nugriauti ir dar bent 20 namų Druskininkuose, ir apie du šimtus Palangoje, įskaitant ir V.Landsbergio poilsiavietę prie jūros.
Sveiko proto požiūriu tai visiškas absurdas. Bet neįmanoma įstatymo taikyti vieniems, pamirštant jį kitais atvejais.
Todėl 18 Druskininkų savivaldybės tarybos narių paragino generalinį prokurorą ginant viešąjį interesą inicijuoti visų pastatų, iškilusių antrojoje kurortų apsaugos zonoje, nugriovimą.
Kitaip sakant, taip išryškinamas teismo sprendimo griauti Vijūnėlės dvarą svarbiausio argumento – kad jis pastatytas zonoje, kur negalima jokia gyvenamoji statyba – absurdiškumas.
Jeigu Druskininkuose tektų nušluoti maždaug vieną namų kvartalą, Palangoje jau kone viską, kas buvo pastatyta per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius.
Šie pastatai iškilo gavus visus leidimus. Vadinasi, valstybei reikėtų atlyginti žalą, o ji būtų skaičiuojama gal net šimtais milijonų eurų.
Iki šiol čiaudi Neringos savivaldybė, kai teismas nurodė kompensuoti 1 mln. 150 tūkst. eurų žalą už nugriautą žuvies restoraną Juodkrantėje, kurį buvo pamėgę poilsiautojai, bet saujelei aplinkosaugininkų jis pasirodė darkantis Kuršių nerijos kraštovaizdį, todėl jie užvertė prokuratūrą skundais reikalaudami ginti viešąjį interesą.
Apgynė taip, kad dabar Neringos savivaldybė kratosi prievolės atlyginti žalą nieko nepažeidusiems restorano savininkams ir prašo valstybės prisiimti nuostolius. Toje pat vietoje stovi dar du gyvenamieji namai, kuriuos irgi numatyta griauti, bet bijant pasekmių jau neskubama to daryti, o iš viso Neringoje griautinų pastatų vertė siekia 6 mln. eurų.
Ši siaubą Neringos savivaldybei kelianti suma atrodytų juokingai menka, palyginti su nuostoliais, kurie grėstų nugriovus visus pastatus pagal teisinę logiką, kuria grindžiamas teismo sprendimas dėl Vijūnėlės dvaro.
Todėl tai anaiptol ne vieno pastato problema. Dabar ir politikams, ir teisėsaugai teks ieškoti būdų, kaip išeiti iš šios aklavietės.
Aišku, kad uždrausti gyvenamąją statybą antrąja kurortų apsaugos zona vadinamose teritorijose nėra įmanoma. Pati teisinė jos sąvoka neaiški, todėl ja lengva manipuliuoti ir teisėjams, ir prokurorams pagal politinio užsakymo poreikius.
Matyt, taip ir atsitiko Vijūnėlės dvaro byloje. Tai parodo daugybė vienas kitam prieštaraujančių teisėsaugos sprendimų. Juk Generalinės prokuratūros, kuriai įtaką galbūt darė politikai, nurodymu šios statybos teisėtumą tikrinę Kauno prokurorai jokių pažeidimų nenustatė, bet šis sprendimas buvo panaikintas.
Kai šią bylą iš pradžių atsisakė nagrinėti ir Kauno apygardos teismas, Generalinė prokuratūra pasiskundė Apeliaciniam teismui, bet ir jis jos skundą atmetė. Tada viešąjį interesą neva gynusi prokurorė D.Nikitinienė ir ištraukė kaip fokusininkas triušį iš kepurės svarbiausią naujo ieškinio argumentą, kad Vijūnėlės dvaras statomas neleistinoje vietoje.
Prokurorė rėmėsi dar 1992 metais priimtu kurortinių zonų apsaugą reglamentuojančiu Vyriausybės nutarimu, nors jame nekalbama apie gyvenamosios statybos draudimą.
Teismai kratėsi ir taip pakreiptos bylos, o galiausiai priverstas ją nagrinėti Vilniaus apylinkės teismas prokuratūros ieškinį atmetė ir net priteisė Vijūnėlės dvaro savininkui sumokėti tūkstantį eurų.
Regis, teisėjams toliau buvo išsukinėjamos rankos, kol Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad Vijūnėlės dvaras statomas ten, kur gyvenamoji statyba negalima, ir pastatą reikia griauti. Bet ar tokiais būdais išstenėtas teismo sprendimas – pakankamas pagrindas sukelti šimtus namų kurortuose šluojantį teisinį cunamį?
Dabar atėjo eilė savo žodį tarti jau Aukščiausiajam teismui.
Tačiau ir politikams reikėtų pagaliau aiškiai sudėlioti įstatymuose visus taškus, kad nebeliktų erdvės visokioms manipuliacijoms, kurios pernelyg brangiai gali kainuoti Lietuvos žmonėms.
