Taip, „valstiečiai“ gavo pirmąjį krikštą ir tai tik pradžia. Jie turi ir politinių, ir ekonominių priešininkų. TS-LKD, likusi vienintelė įtakinga partija opozicijoje, nesėdės sudėjusi rankų, nelauks, kaip anksčiau, išganingos rinkimų švytuoklės, bet naudosis menkiausia valdančiųjų klaida ir sieks išankstinių rinkimų.
Socialdemokratai, „valstiečiams“ parklupus, reikš užuojautą, bet atsistoti nepadės. Liberalai turės daryti didelę pertrauką ir nieko gero politikoje nesitikėti, kol vyraus antiliberalistinė kampanija nuo JAV iki Danijos.
Kažin ar kam gali kilti abejonių, jog vieni aršiausių „valstiečių“ priešininkų bus alkoholio pramonės šeimininkai. Ta kova dar tik prasideda. Nebent „valstiečiai“ apsiribos dar vieno vajaus šūkiais ir paskėsčioję rankomis, jog vieni nieko negali padaryti, sudės ginklus.
Beje, ir aukštųjų mokyklų reforma nebus paprasta. Gali būti, kad dabartinė valdžia susirems su visa akademine bendruomene, o tai bet kuriems valdantiesiems yra pražūtinga.
Žiniasklaida taip pat nėra neutrali. Atkurta nepriklausoma Lietuva gyveno ir tebegyvena liberalių reformų epochoje, daugelis žurnalistų yra aistringi liberalizmo idėjų gynėjai. Konservatoriai jiems tiek reikšmingi, kiek A.Kubilius pritaria liberalams.
Atvirai kalbant, konservatoriškos politikos iki šiol nuo 1990 m. Lietuvoje dar nebuvo. Ir didžioji Lietuvos politinio elito dalis visiškai nenori, kad tokia politika atsirastų. Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl konservatizmu įtariama R.Karbauskio politinė komanda yra nemėgstama dominuojančios liberalios visuomenės dalies.
Manote, kad iš idėjos „valstiečiams“ turėtų pritarti krikdeminė TS-LKD dalis? Nebūtinai. Dar nežinia, kaip politikuojantys katalikai žiūri į po R.Karbauskio sparnu atgimstančią ir aukštesnio lygio įteisinimo siekiančią „baltų religiją“.
Galima pakartoti: tikrai ne graži moteris su gražiu vaiku buvo svarbi sumautos automobilio nuomos istorijoje. Psichologiškai turėjo kristi pats R.Karbauskis ir pasakyti: eikite jūs visi... Net nebežinau, kokį čia žodį vietoj daugtaškio parašyti.
Mėgstame žodį „kontekstas“, bet tik susidūrę su realybe suvokiame, ką jis iš tikrųjų reiškia. Gyvenome, formavome, reformavome ir staiga susidūrėme su grįžtančiu konservatizmu vos ne pasaulio mastu.
Pirmoji apie tai, kas grįžta, savo stiliumi ne tik paskelbė, bet ir veiksmais parodė (nekalbant jau apie pažeistas liberalų įtvirtintas tarptautines sutartis) Rusija: šalin valstybę ir jos kultūrą kažkokiame globalistiniame katile tirpdančius liberalus, prikelkime savo didybę, stiprybę ir įtaką, net jeigu reikės su visais susirieti. Toks vos ne dešimties pastarųjų metų Rusijos „draivas“.
Kaip mes reagavome ir reaguojame? Debilizmas, anachronizmas, už nusikaltimus žmonijai teks teisti – tokie mūsų švelniausi žodžiai rusiškoms aspiracijoms. Ar tikime tuo, ką sakome? Prieš kelerius metus – taip, dabar vis mažiau, nes netikėtai panašiu keliu, nors ir kitokiomis priemonėmis, pasuko ir JAV.
Tiesa, kol kas tik daug netikėtų žodžių. Amerika pirmiausia, Amerika vėl galinga, vėl didi (nors ir nepamenu, kada buvo kitaip), liberali politika naikinte naikina Ameriką, tegu Europa pati sau tvarkosi, NATO – pasenusi. Ir daug visokių kitokių pasakymų, kurie gal ir verčia šypsotis, bet juokiasi tas, kas tai daro paskutinis.
Užsidarius virtuvėje, kad „niekas negirdėtų“, taip ir norisi savęs balsu paklausti: o kuo tai skiriasi nuo Rusijos? Gal tai, ką darėme iki šiol, nevisiškai ant teisingų pamatų pastatyta? Gal ką nors svarbaus pražiopsojome? Nelengva kritiškai apie save galvoti.
Prisiminkime ES Konstitucijos svarstymą. Tiesa, Lietuvoje niekas dėl jos visiškai nesivargino, atvirai sakant, ir neskaitė. Reikia? Balsuojame.
Tuo metu buvau ambasadorius Ispanijoje ir dalyvavau keisčiausiuose svarstymuose. Buvo siūloma išvis atsisakyti nacionalinės valstybės sąvokos ir nustoti bergždžiai aiškintis kažkokius tautiškumus, savitumus, tapatybes. Patys ispanai pradėjo šiurpti nuo euroentuziastų pasiūlymų.
Konstitucija liko popieriuje, tačiau diskusija tęsiasi iki šiol. Tada euroskeptikai tiek Europos Parlamente, tiek valstybėse, ypač naujose narėse, kėlė tik juoką. Mano manymu, būtent tada ir sustiprėjo iki tol buvusi marginalinė mintis, jog diskusijoje kilusių klausimų negalima palikti vien politologams – reikia politinių pasipriešinimo priemonių.
Naujoji eurobiurokratija į tokius ketinimus žiūrėjo iš aukšto, kartais ironiškai atlaidžiai, kartais pasiraukydama, bet niekada – rimtai. Dabar nebežiūri. Galbūt norėtų surengti diskusijas, deja, visas antispektras (antitaupymo politika, antiglobalizmas, antieurozona, antieurobiurokratai, antiES, antiimigracija, antiislamas) jau tapo įtakingų europietiškų populistinių partijų programų pagrindiniais skyriais.
Ir šį procesą palaiko naujasis JAV prezidentas. Kontekstas – iš koto verčiantis. Manau, jog liberalioji Lietuvos visuomenės ir politikų dalis pradėjo suvokti, kad būtent „valstiečiai“ yra arčiausiai antiES bangos, nors programoje to ir neišskaitysi. Jie teisūs.
„Valstiečiai“, o ne į liberalus perėję konservatoriai yra ta partija, kurioje gali atgimti pamirštos nacionalinės valstybės, jos interesų, mažesnio savarankiškumo, tautiškumo ir tautinės kultūros temos.
Teigiu tai kaip apžvalgininkas. Už G.Kildišienės slypi kur kas daugiau nei pasipiktinimas banaliais Seimo narių klystkeliais.
