Praėjusios savaitės viduryje Kėdainiuose vėl įvyko šiurpi tragedija – jaunos moters ir jos sugyventinio namuose mirtinai sumuštas keturmetis.
Vieniems vėl reikalaujant grąžinti mirties bausmę, dauguma žmonių pirmiausia ieško, kas kalčiausias, kad nesuveikė valdiška sistema, kuri turėjo užkirsti kelią tokioms žmogžudystėms.
Pasipiktinusiųjų taikiklyje šįkart atsidūrė ir Seimas. Mat taip sutapo, jog neseniai parlamentas vėl įkišo į stalčių svarstomą įstatymą, kuriuo siekiama reglamentuoti vaikų teisių priežiūrą, apsaugą ir mažamečių globą jiems pavojų keliančiose šeimose.
Tad ne tik dalis piliečių, bet ir kai kurie politikai Seimą paskelbė vienu pagrindinių vaiko iš Kėdainių mirties kaltininkų.
Tenka pripažinti, jog tai, kad Seimas jau ne vieną kadenciją trypčioja vis nedrįsdamas įteisinti griežtų draudimų smurtauti prieš vaikus fiziškai, psichologiškai ar tiesiog jo deramai neprižiūrint – vienas mūsų viduramžiškos būklės simptomų.
Barjerus renčia dalis Seimo narių, pirmiausia konservatoriai ir „valstiečiai“, kurie už šio įstatymo įžvelgia vadinamųjų radikalių liberalų ar net seksualinių mažumų užmačias tęsti Lietuvos ir tradicinės šeimos naikinimą.
Vis dėlto šiuo atveju labiau teisūs tie, kurie smarkiai abejodami klausia: negi vaikas nužudytas pirmiausia dėl to, kad Seime nėra priimtas šis teisės aktas?
Juk ir dabar galiojantys įstatymai, Baudžiamasis kodeksas, neleidžia smurtauti – ypač prieš mažamečius. Ką jau kalbėti apie mažamečio nužudymą.
Vadinasi, dėl šios, kaip ir Saviečių tragedijos, atsakingiausios pirminės valdžios sistemos grandys – savivalda, vietos vaiko teisių apsaugos pareigūnai ir teisėsaugininkai.
Juolab paaiškėjo, kad jau anksčiau buvo gauta signalų apie galimą smurtą prieš mažametį, o motina ir jos sugyventinis turėjo problemų su teisėsauga ir dėl narkotikais.
Bet institucijos nesikeitė tokia informacija, o iš išorės gana padoriai atrodžiusi šeima netgi nebuvo įtraukta į socialinės rizikos grupę.
Privalu garsiai išrėkti dar vieną klausimą: o kur iki šiol buvo daugiabučio, kuriame mažylis buvo mušamas, kaimynai? Šie žmonės dabar prieš televizijų kameras vienas per kitą pasakoja, kaip visi seniai žinojo, kad berniuko tėvai – žvėrys, kurie mušėsi tarpusavyje, mušė vaiką, o tas klykdavo taip, kad visiems spengdavo ausyse.
Klausiamas, kodėl apie tai, nebuvo pranešta nei policijai, nei vaiko teisių apsaugos tarnybai, vienas kaimynų teatsakė nusprendęs „neprasidėti su kvailiais“.
Prie tokio baisaus abejingumo pridūrus tai, kad tarnybos, dirbančios su socialinės rizikos šeimomis, itin skurdžiai finansuojamos iš biudžeto, susidėlioja paveikslas, kuris nesikeičia jau daugelį metų.
Dabar tiek naujasis socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis, tiek Prezidentūra žegnojasi žadėdami iš pamatų pertvarkyti visą sistemą.
Kaip galima suprasti, planuojama galbūt įkurti nacionalinę instituciją, kuri ir turėtų būti atsakinga už, atrodytų, suprantamiausius pirmuosius veiksmus – kuo greičiau paimti vaiką iš tikėtinai smurtinės aplinkos.
Bet ar tai nebus dar vienas parodomasis politikų ir valdininkų vajus? Ar kokia nors nauja tragedija vėl neparodys mūsų valstybės bejėgiškumo?
Juolab kad praėjusią savaitę toliau kirbėjo abejonės, ar „valstiečių“ dominuojama Seimo dauguma iš tiesų pajėgi nuveikti didelius darbus.
Mat bene svarbiausia naujosios valdžios figūra R.Karbauskis pastarosiomis dienomis ėmė elgtis jau ne tik kad keistai, bet, galima sakyti, ir liguistai.
Savaitę „valstiečių“ vedlys pradėjo pareiškimu socialiniame tinkle „Facebook“, paskelbęs, kad dėl jo ryšių su globotine G.Kildišiene ir pastarosios gyvenimo mįslių kilęs skandalas – pirmasis neįvardytų priešų bandymas griauti teisėtai žmonių išrinktą valdžią.
Negana to, R.Karbauskis prisiekė, kad G.Kildišienės mandato auka bus paskutinė, o valdžios tvirtovė bus dar galingesnė.
Savaitės viduryje frakcijos posėdyje „valstiečių“ vadovas bendražygius ragino glaustis aplink jį, nes kitaip priešai ir žiniasklaida juos „išgaudys po vieną“ vaikydamiesi netgi bepiločiais skraidančiais aparatais. Po to nedaugžodžiavęs bendraudamas su žurnalistais politikas pabrėžė, kad frakcijos vienybė – absoliuti.
Bet jau kitą dieną iš frakcijos išėjo nepartinis B.Matelis. Jis viešai papasakojo, kas buvo akivaizdu, – lyderio kalbos, jo elgesys kelia vis daugiau nerimo ir aižėjančioje frakcijoje, ir visoje „valstiečių“ stovykloje.
Vieni dar klusniai mėgina pritarti aklos R.Karbauskio gynybos taktikai, tačiau kiti vis atviriau karvedį kritikuoja už tokius veiksmus.
Tarp pastarųjų – ir premjeras S.Skvernelis. Nors pats Vyriausybės vadovas tvirtina, jog tarp jo ir R.Karbauskio jokio pleišto nėra, politikos užkulisiuose garsėja kalbos, kad Seimo rinkimus laimėjusios partijos monolitas gali pavirsti dviem skirtingais luitais.
Tuo metu pats „valstiečių“ vadovas vakar tėkštelėjo dar vieną stulbinamą pareiškimą – esą jis būtų neaukojęs G.Kildišienės, jei būtų žinojęs, kad tą auką nulėmusi istorija apie globotinės vagystę įvyko tuomet, kai jai tebuvo 19 metų.
Žinoma, netgi ir matant lyderio blaškymąsi kalbėti apie „valstiečių“ skilimą gal ir per anksti.
Neatmestina, kad kurį laiką niekas iš valdančiųjų neišdrįs pasekti ir ryžtingai pasielgusio B.Matelio pavyzdžiu.
Tačiau kai pačioje kadencijos pradžioje taip susimauna rinkimų čempionas, skaidrumo apaštalas ir moralios politikos šauklys, ar galima tikėtis, kad naujoji valdžia tikrai įvykdys savo pažadus spręsti realias šalies problemas?
