Seimo narė Dovilė Šakalienė tvirtai tiki, kad tiek šiai nelaimei, tiek prieš kiek daugiau nei metus į šulinį įmestų vaikų mirčiai, tiek visoms panašioms nelaimėms buvo galima užkirsti kelią ir tam tereikėjo, kad parlamentarai priimtų įstatymą, kuris taptų pagrindu sėkmingai vaiko teisių apsaugai Lietuvoje.
– Kaip vertinate dabartinę vaiko teisių apsaugos sistemos situaciją Lietuvoje? – naujienų portalas lrytas.lt paklausė Seimo narės.
– Mes turime vaiko teisių apsaugos sistemos fasadą, bet ji realiai nefunkcionuoja. Kodėl? Todėl, kad mes turime institucijas, kurios atitinkamai vadinasi, bet esmė ta, kad neturime politinės valios.
Vaikai niekada nebuvo politinės darbotvarkės dalis, vaikų saugumas per visus tuos nepriklausomybės metus niekada nebuvo svarbus klausimas mūsų politikams, nė vienos kadencijos Seimui.
Nevyriausybininkai daugybę metų stengiasi užkamšyti tas teisines spragas, o jiems įrodinėjama, kad jų nėra arba kad jų pasiūlymai neaiškūs, kelia grėsmę šeimų privatumui ir pan. Tie argumentai daugiau nei 20 metų yra vienodi. Bet statistika irgi vienoda.
Per metus Lietuvoje nužudoma arba dėl nepriežiūros miršta, nusižudo daugiausia vaikų visoje Europoje. Mes neturime išsamios statistikos apie vaikų sužalojimus, sumušimus, nes užregistruojama kasmet apie 2 tūkst., bet tai neturi nieko panašaus su realybe.
Pagal mokslinius tyrimus, mes galime daryti realią, pagrįstą prielaidą, kad kasmet nuo tokių veikų nukenčia apie 70 tūkst. vaikų. Tai yra labai latentinė (paslėpta, nematoma. – Aut.) veikla. Ją dažnai pamato medikai, vien į Santariškių klinikas kasmet patenka keli šimtai vaikų.
Kauno klinikų gydytojas Rimantas Kėvalas yra sakęs, kad baisiausia, kai iš tos pačios šeimos kelis kartus atvežamas sumuštas vaikas. Tai reiškia, kad jis grąžinamas į tą šeimą.
Apibendrindami šią baisią situaciją mes matome, kad nėra politinės valios, kad neturime įstatyminės, teisinės vaiko teisių apsaugos, nes šiuo metu įstatymuose apibrėžtos tik dvi smurto formos, tai yra fizinė prievarta ir seksualinė prievarta. Emocinė prievarta, psichologinis smurtas, nepriežiūra neapibrėžti, fizinių bausmių draudimo nėra. Būtent šie elementai sudaro tinkamą teisinę vaikų apsaugą nuo smurto.
Taip pat svarbus yra sistemos požiūris. Daugumai vaiko teisių apsaugos darbuotojų, pareigūnų reikia aiškių teisinių gairių, jei jų nėra, jie nenaudoja metodikų, klausimynų ar rekomendacijų. Nors tikrai yra žmonių, kurie nepriklausomai nuo to, ar yra įstatymai, ar ne, dirba ir naudoja šiuos dalykus, bet tokių yra mažuma.
Labai gerai sakė akcijos „Žvakė už kiekvieną vaiką“ iniciatorė Rima Olberkytė-Stankus. Ji sakė: „Mes visi atsakingi.“ Pas mus visi kratosi atsakomybės sakydami, kad tai ne jų pareiga, ne jų atsakomybė. Tada mes tuo visuomenės lygmeniu turime diskutuoti, ar vaiką galima mušti, bet neužmušti, ar negalima mušti visiškai.
– Praėjusią savaitę nuskambėjusi ketverių metų berniuko istorija, vaikai, sumesti į šulinį – tai tik pora didelių nelaimių pavyzdžių. Kaip manote, ar joms buvo galima užkirsti kelią?
– Žinoma, vienareikšmiškai. Kalbant apie šį ketverių metų berniuką, tai man teko kalbėtis su auklėtoja, kuri pakėlė triukšmą, kai suprato, kad prieš vaiką smurtaujama. Deja, ji neturėjo žinių, kad suvoktų, kad turėjo pakelti triukšmą tą dieną, kai pirmą kartą išgirdo iš vaiko, kad patėvis jį mušė. Ji nesugebėjo perskaityti signalų ir tai buvo problema, nes vaikas tiesiogiai pasakė, kad prieš jį smurtavo, ir nurodė smurtautoją. Darželio vadovybė turėjo kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių, o jis kartu su pareigūnais pradėti tyrimą. Aišku, toje situacijoje būtų buvęs mamos ir patėvio neigimas, bet vaikas turėjo būti iš karto paimtas iš šeimos, nes akivaizdu, kad vaikui toje šeimoje buvo pavojinga likti, tėvai nesupranta, kad jį žaloja.
Ten buvo visa grandinė situacijų, kai galėjo būti sureaguota. Kai motina atėjo į darželį pasiimti vaiko nuo sumušimo pajuodusiu veidu, reikėjo kreiptis. Pas mus nesuvokiama, kad galioja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir jei vaikas mato mušamą mamą, tai irgi yra smurtas prieš vaiką, nes tai jį labai traumuoja.
Auklėtoja, pamačiusi sumuštą motiną, turi paskambinti į policiją ir pranešti, kad ji sumušta. Mama gali neigti ir sakyti, kad nukrito nuo laiptų, bet jau ne auklėtojos reikalas tai išsiaiškinti. Deja, šioje situacijoje žmogus to tiesiog nežinojo.
– Apie smurtą prieš keturmetį iš Kėdainių žinojo vaiko teisių apsaugos tarnybos, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir po to nutrauktas. Kaip manote, ar šios institucijos turi atsakyti už tai, kad nelaimė vis dėlto nutiko?
– Taip. Didelė atsakomybės dalis tenka valdžiai, valstybės politiką formuojantiems žmonėms, teisėkūrai, įstatymus leidžiantiems žmonėms. Jiems, 20 metų nedariusiems sprendimų, tenka atsakomybė. Ir mums, naujajam Seimui, nes jau du kartus šis Seimas spėjo atidėti tokio reikalingo įstatymo, nuo kurio galima pradėti vykdyti reformą, priėmimą.
Aišku, pradėjus ikiteisminį tyrimą vaiko teisių apsaugos darbuotojai turėjo apklausti vaiką. Ar buvo apklaustas vaikas? Ar su vaiku kalbėjosi Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai? Ar buvo atliekama apklausa dalyvaujant psichologui? Tai yra klausimai, į kuriuos atsakymas yra neigiamas.
Baisiausia tai, kad vaikas aiškiai pasakė, kad jis patyrė smurtą ir kas prieš jį smurtavo. Bet esminis dalykas nebuvo padarytas – psichologas nesikalbėjo su vaiku. Baudžiamajame kodekse numatyta, kaip turi būti atliekama vaiko apklausa. Viso to nebuvo padaryta.
Įsivaizduokite, jei jus kas nors sumuštų, jūs pasakytumėte, kas prieš jus smurtavo, nurodytumėte, kas tai darė, o jums pasakytų, kad jūsų žodžiais negalima pasitikėti, kad smurto žymės ant jūsų kūno nesvarbu, kad gal jūs nuo laiptų nukritote, pats susižalojote.
Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, teismo medicinos ekspertai šiuo atveju savo darbą atliko blogai. Tiesiog savo darbą atliko taip, kad tai kainavo vaiko gyvybę. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja atsistatydino, bet tai yra mažiausia, ką ji galėjo padaryti, nes eidama tokias pareigas ji prisiima atsakomybę už tuos vaikus.
Tai, kad žmogus, gavęs informaciją apie smurtą prieš vaiką ir sumuštą mamą, komentaruose parašo tik, kad butas buvo tvarkingas ir nebuvo girtaujama, rodo, kad žmogus į situaciją žiūri absoliučiai neadekvačiai.
– Siekiama priimti Vaiko teisių apsaugos įstatymą. Kas jame numatyta ir ką jis duos visuomenei?
– Aš ėmiau naudoti tokią metaforą. Vaiko teisių apsauga yra kaip namas. Įstatyminis smurto draudimo reglamentavimas yra pamatai, kurie turi būti tvirti ir aiškūs, kad ant jų galėtume statyti kokybiškas sienas.
Sienos – tai profesionalių, kokybiškų žinių turintys specialistai, jų apmokymai. O stogas – tai visuomenės informavimas apie tai, kas yra smurtas, kaip jį atpažinti, kaip elgtis jį pastebėjus, kur kreiptis. Visi šie elementai turi kalbėti viena kalba, būti paremti tais pačiais dalykais.
Yra tokia realybė, kad priklausomų nuo alkoholio žmonių šeimose vaikai dažnai patiria nepriežiūrą, būna alkani, sušalę ir nors visame pasaulyje tai yra pripažinta smurto forma, pas mus įstatymuose to nėra. Dėl to tampa sudėtinga išmokyti pareigūnus ir specialistus šią smurto formą atpažinti ir su ja dirbti.
Taip pat svarbu, kad įstatyme būtų reglamentuotos fizinės bausmės, nes tai yra smurto forma, kurią patiria išskirtinai tik vaikai. Ji gali tuo metu neturėti didelių pasekmių, gali net mėlynių nelikti, bet vaikui tai padaro didelį kaupiamąjį poveikį. Tačiau smūgis vaikui jo neišmokys, kas yra blogai, su juo reikia kalbėtis, nes jei jis mažas patirs smurtą, užaugęs manys, kad jei kas nepatinka, problemas reikia spręsti jėga.
– O kaip užtikrinti įstatymo įgyvendinimą?
– Įstatymu mes padedame pagrindą, kaip turi veikti visa sistema, – paslaugų tiekimas, specialistų darbas ir pan. Daugelis darbo priemonių jau yra parengta Jungtinių Tautų komiteto, Pasaulio sveikatos organizacijos, mūsų nevyriausybinių organizacijų.
Per 12 mėnesių nuo įstatymo priėmimo yra realu, dirbant nacionaliniu ir savivaldybių lygiu, surengti praktinius mokymus vaiko teisių apsaugos specialistams, pareigūnams, su vaikais dirbantiems žmonėms, sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams.
Švedai informaciją apie tai spausdino ant pieno pakelių, o mes galime kiekvienam namų ūkiui, kur auga vaikai, pristatyti brošiūras apie smurtą, jo atpažinimą ir kur kreiptis pagalbos. Šalia to, aišku, socialinės reklamos per radiją ir televiziją.
Tikslas yra ne persekioti žmones, kurie netinkamai elgiasi su vaikais, ir visus sukišti į kalėjimus, bet skatinti žmones sąmoningai atversti naują lapą ir pabandyti auginti vaikus be smurto.
Taip pat gali būti, kad žinomi žmonės keliaus po Lietuvą, po atokius kaimelius ir kalbėsis su žmonėmis, teiks jiems informaciją.
– Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose sklandė septynių parlamentarų nuotraukos, prie jų buvo parašyta, kad jie nori išbraukti fizines bausmes, nepriežiūrą iš įstatymo. Tuo metu patys politikai sako, kad jie tik siekia sukonkretinti sąvokas.
– Iš tikro tokių žmonių yra daugiau nei septyni. Jie tik labiausiai pateko į dėmesio centrą. Labiausiai nemalonu, kad prisidengiama tokiais argumentais, kad jie rūpinasi vaikais, bet iš tikro pastaruosius 20 metų trukdoma sutvarkyti teisinę vaikų apsaugą, įgyvendinti pozityvią valstybės pareigą imtis būtinų priemonių. Argumentai visą laiką tie patys. Nesvarbu, kaip suformuluojame, kokį įstatymo variantą pateikiame, ar paraidžiui nurašome nuo Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimo, ar patobuliname, vis tiek visada išgirstame, kad neaiškios sąvokos, kad reikia dar tobulinti.
Ir kai daugybę metų girdi tą pasipriešinimą, supranti, kad bėda ne formuluotės, o nenorėjimas pakeisti požiūrį. Tas nenoras, bent jau kai kurių iš to septyneto atžvilgiu, gana yra aiškus.
Tai yra žmonės, kurie pateisino smurtą visą savo karjerą, jie elgiasi taip, kad visiškai akivaizdu, kad jiems beržinė košė atrodo tinkama auklėjimo priemonė. Tai yra tie žmonės, kurie įtvirtina aukščiausiu politiniu lygiu taisyklę „mušti, tik negalima užmušti“ ir nesuvokia, kad tu turi sustabdyti pirmą smūgį.
– Štai Povilas Urbšys sakė, kad jei įstatymas būtų priimtas toks, koks dabar yra pasiūlytas, fizine bausme būtų galima laikyti net vaiko neišleidimą į kino teatrą dėl to, kad jis prastai mokosi.
– Tai rodo labai šiurpią nekompetenciją. Kai tu neišleidi vaiko į kiną, nes jis blogai mokėsi, manau, kad pirmiausia reikia su vaiku pasikalbėti, kas ir kodėl jam nesiseka, o gal jis tam dalykui visai negabus. Tada ieškoti priemonių jam padėti.
Jei kalba eina apie tai, kad vaikas tingi, yra nemotyvuotas, tai taip, tėvai turi teisę naudoti drausminimo priemones, kurios vaiko nežemina ir nežaloja. Kinas nėra pagrindinis vaiko poreikis. Neleidimas eiti į kiną yra privilegijos atėmimas ir atimti vaikui privilegiją dėl to, kad neatliko savo pareigų, yra normalus dalykas.
Bet kai žmonės taip išverčia iki absurdo šitą įstatymą, tai tikrai parodo, kad čia yra ieškoma sliekų ant asfalto.
– Seime buvo renkami parašai surengti neeilinei sesijai, kuri vyktų vasario 14-ąją ir kurios metu būtų vėl svarstomas Vaiko teisių apsaugos įstatymas. Kaip manote, ar šį kartą jį pavyks priimti?
– Aš tikiuosi, kad ta sesija bus, nes ,viena vertus, buvo renkami parašai, kita vertus, LVŽS frakcijos vadovybė sakė, kad valstiečiai, kaip valdantieji, inicijuos kreipimąsi, kad būtų sušaukta neeilinė Seimo sesija, tad aš tikiuosi, kad šie pažadai bus ištesėti.
Tačiau man norėtųsi, kad tai įvyktų, nes aš jau 27-ias Seimo sesijas mačiau, kai galiausiai viskas buvo atmetama, nukeliama arba sužaidžiama procedūromis ir kliudoma, kad tik tai neįvyktų. Manau, kad iš esmės viskas yra visuomenės ir žiniasklaidos rankose. Politikams reikia matyti, kad visuomenės nuomonė pagaliau pasiekė tokį lygį, jog jie nori, kad mūsų vaikai gautų teisinę ir praktinę apsaugą dabar.
