Statyti tvorą su Rusija sugalvojo ne šios diskusijos dalyviai – idėja
ir sprendimas paveldėtas iš buvusios Vyriausybės, dabar tik 3,6 mln.
eurų statybai skirti, bet paaiškinti reikia, todėl pašnekovai sukosi
kaip išmanydami.
Pokalbio negirdėjusiems argumentus už „tvorą“ nesunku atspėti: nuo
sudėtingos geopolitinės situacijos iki kiaulių maro. Kadangi projektas
ne vieniems metams, iki 2020 m., liesiantis ir Baltarusiją, pakeliui
gali atsirasti ir papildomų argumentų „už“. Pagaliau juk svarbu mūsų
laikais ne vienokio ar kitokio projekto pagrindimas, o esmė.
Esmę trumpai ir aiškiai jau politikams įprastu grėsmių stiliumi nusakė
Seimo narė konservatorė R.Juknevičienė. Tvora, jos manymu, yra ne
tvora, o simbolis, signalas grėsmių kėlėjams (žinoma, ne ligotiems
šernams), kad mes kažką darome, reaguojame, priešinamės.
Politiniam-poetiniam R.Juknevičienės komentarui visiškai pritariu, nes
minėtos laidos kviesti pašnekovai taip ir negalėjo pasakyti, kokią
konkrečią problemą siena-tvora padės išspręsti. Simboliai yra
vaizduotės produktas ir meno dalis, o čia jau skonio reikalas.
Kadangi esu užaugęs ir brendęs realios, ne simbolinės, „geležinės
sienos“ epochoje, klausydamasis ne tik lokalinių Lietuvos, bet ir
netikėtų transatlantinių samprotavimų apie sienas, prisiminiau vieną
įstrigusį epizodą iš moksleivystės metų.
Vasarą pajūryje, netoli Palangos tilto, staiga pasirodė tankaus
poilsiautojų būrelio apsuptas augalotas, tikrai dviejų metrų, juodas
juodas vyras (taip aplinkui šnabždėjo) iš Afrikos. Keli žingsniai nuo
manęs knygą skaičiusi maždaug dvidešimtmetė mergina, pastebėjusi
sambūrį, pašoko ir vos nenušuoliavo prie vis gausėjančių smalsuolių.
Juodas svečias kažką kalbėjo, šypsojosi, gestikuliavo, jį lydėjusieji
vertė susirinkusiems, ką atvykėlis sako. Bet jis, neilgai pabendravęs,
pasuko atgal. Mergina grįžo nusiminusi. Nepavyko, neprileido –
skundėsi arčiau stovintiems. Aš tik norėjau pakalbėti su juo
prancūziškai, iš tolo girdėjau, kad ta kalba bendrauja, tęsė
susinervinusi mergina. Ir aiškiai buvo matyti, kad neketina
nusiraminti.
Kada gi baigsis tas absurdas?! Mergina pratrūko garsiai tarsi
aplinkiniams, tarsi Maironio apdainuotoms bangoms. Kada galėsime
laisvai kalbėti su kuo norime, kada pagaliau grius tos sienos?! Keli
vyrai išpūtę žandus pakraipė galvą ir vogčiomis apsidairė, ideologinį
pavojų visada pirmos pajuntančios moterys bemat patraukė tolyn savo
daiktus nuo kalbančiosios.
Nieko neatsitiko, niekas specialiai spontaniška liaudies disidente
nesusidomėjo, bet man atminty vaizdelis įstrigo. Manau, mergina
griūvančių sienų valandos sulaukė, gal mintyse, o gal ir fiziškai pašoko
ant Berlyno sienos griuvėsių ir tikėjo, kad apsitvėrimų absurdas pamažu
grimzta į praeitį.
Kas bendra tarp papasakoto epizodo ir planuojamos tvoros nuo Vištyčio
iki Nemuno? Tik tiek, kad tikėjimas greita sienų griūtimi tarp
valstybių tiek Sąjūdžio metais buvo, tiek dabar per ankstyvas. O slapta
jau kirba ir kitokia, pesimistiškesnė, mintis – jos niekada negrius, o
jeigu laikinai taip ir atsitiks, vėl atsinaujins.
Vadinamoji geležinė siena buvo dėl komunizmo pavojaus visame pasaulyje.
Pavojus dingo, atsirado kitų priežasčių. Dabar pagrindinis argumentas
apsitverti – įvairių rūšių nelegalai, paskui juos slenkantis
terorizmas, narkotikai, kontrabanda.
Aukštesniu lygiu – JAV ekonominis karas su Kinija, Rusijos
„nacionalinių interesų“ įtvirtinimas už savo valstybės teritorijos ribų,
naujų ribų perbraižymas pasaulio politinėje geografijoje. O kur dar
didieji energetikos projektai, kurie, mano manymu, ES suskaldys labiau
nei imigrantai ar pabėgėliai.
Naują „sienų“ tarp valstybių koncepciją turi net dvylika įtakingų
nacionalistinių Europos partijų. „Siena“ nėra tik plyta ar vielos pynė,
ji yra, pradedant Didžiąja kinų siena, žmonijos mąstymo dalis, su
žmonija ir pasibaigsianti. Visada būsime kaip nors apsitvėrę –
civilizacijos, politine, ekonomine, tautine ar karine prasme.
Lietuva šiuo metu yra paūmėjusios „sienų“ statybos kontekste, mažai
diskutuoja, reikia ar nereikia, nes vadovaujasi principu: geriau tegu
būna, negu kada nors vėliau sulaukti kritikos, kodėl nepastatyta.
Ar verta ginčytis? Pinigai nedideli, pažįstant mūsų valdžią, ko gero,
daugiau ir nebeduos, tegu stato, vis kokia nors nauda bus.
Bet yra ir kita, visuomenei žalinga, aplinkybė. Mes vis daugiau
klausimų, dažniausiai karinių ar arti jų, dėl šventos ramybės ar kitų
priežasčių nebesvarstome, nediskutuojame ir juolab nekritikuojame, iš
anksto sutikdami, kad tai beprasmiška. Dažniausiai burnas savanoriškai
užčiaupia frazė: tai – nacionalinio saugumo klausimas, savo abejonėmis
nepilkime vandens ant priešo malūno.
Deja, būtent nacionalinio saugumo, kariniu požiūriu planuojama
siena-tvora yra visiškai beprasmė. Ji negali sustabdyti galimos
agresijos nei žemėje, o juo labiau danguje. Ir politikai, ir
specialistai tai supranta, bet vis tiek tuščias frazes kartoja.
Beprasmė siena ir kaip pabėgėlių stabdymo priemonė. Pabėgėliai net
viliojami į Lietuvą nevažiuoja. Ar užkertamas kelias kontrabandai? Ne,
nes kontrabandos lygis tiesiog proporcingas korupcijai pasienyje. Kuo
dar naudingas projektas? Išskyrus, kad ką nors reikia daryti, daugiau
niekuo. Verčiau už tuos pinigus kasmet užliejamą kelią į Rusnę
sutvarkytų.