Statyti tvorą su Rusija sugalvojo ne šios diskusijos dalyviai – idėja ir sprendimas paveldėtas iš buvusios Vyriausybės, dabar tik 3,6 mln. eurų statybai skirti, bet paaiškinti reikia, todėl pašnekovai sukosi kaip išmanydami.
Pokalbio negirdėjusiems argumentus už „tvorą“ nesunku atspėti: nuo sudėtingos geopolitinės situacijos iki kiaulių maro. Kadangi projektas ne vieniems metams, iki 2020 m., liesiantis ir Baltarusiją, pakeliui gali atsirasti ir papildomų argumentų „už“. Pagaliau juk svarbu mūsų laikais ne vienokio ar kitokio projekto pagrindimas, o esmė.
Esmę trumpai ir aiškiai jau politikams įprastu grėsmių stiliumi nusakė Seimo narė konservatorė R.Juknevičienė. Tvora, jos manymu, yra ne tvora, o simbolis, signalas grėsmių kėlėjams (žinoma, ne ligotiems šernams), kad mes kažką darome, reaguojame, priešinamės.
Politiniam-poetiniam R.Juknevičienės komentarui visiškai pritariu, nes minėtos laidos kviesti pašnekovai taip ir negalėjo pasakyti, kokią konkrečią problemą siena-tvora padės išspręsti. Simboliai yra vaizduotės produktas ir meno dalis, o čia jau skonio reikalas.
Kadangi esu užaugęs ir brendęs realios, ne simbolinės, „geležinės sienos“ epochoje, klausydamasis ne tik lokalinių Lietuvos, bet ir netikėtų transatlantinių samprotavimų apie sienas, prisiminiau vieną įstrigusį epizodą iš moksleivystės metų.
Vasarą pajūryje, netoli Palangos tilto, staiga pasirodė tankaus poilsiautojų būrelio apsuptas augalotas, tikrai dviejų metrų, juodas juodas vyras (taip aplinkui šnabždėjo) iš Afrikos. Keli žingsniai nuo manęs knygą skaičiusi maždaug dvidešimtmetė mergina, pastebėjusi sambūrį, pašoko ir vos nenušuoliavo prie vis gausėjančių smalsuolių.
Juodas svečias kažką kalbėjo, šypsojosi, gestikuliavo, jį lydėjusieji vertė susirinkusiems, ką atvykėlis sako. Bet jis, neilgai pabendravęs, pasuko atgal. Mergina grįžo nusiminusi. Nepavyko, neprileido – skundėsi arčiau stovintiems. Aš tik norėjau pakalbėti su juo prancūziškai, iš tolo girdėjau, kad ta kalba bendrauja, tęsė susinervinusi mergina. Ir aiškiai buvo matyti, kad neketina nusiraminti.
Kada gi baigsis tas absurdas?! Mergina pratrūko garsiai tarsi aplinkiniams, tarsi Maironio apdainuotoms bangoms. Kada galėsime laisvai kalbėti su kuo norime, kada pagaliau grius tos sienos?! Keli vyrai išpūtę žandus pakraipė galvą ir vogčiomis apsidairė, ideologinį pavojų visada pirmos pajuntančios moterys bemat patraukė tolyn savo daiktus nuo kalbančiosios.
Nieko neatsitiko, niekas specialiai spontaniška liaudies disidente nesusidomėjo, bet man atminty vaizdelis įstrigo. Manau, mergina griūvančių sienų valandos sulaukė, gal mintyse, o gal ir fiziškai pašoko ant Berlyno sienos griuvėsių ir tikėjo, kad apsitvėrimų absurdas pamažu grimzta į praeitį.
Kas bendra tarp papasakoto epizodo ir planuojamos tvoros nuo Vištyčio iki Nemuno? Tik tiek, kad tikėjimas greita sienų griūtimi tarp valstybių tiek Sąjūdžio metais buvo, tiek dabar per ankstyvas. O slapta jau kirba ir kitokia, pesimistiškesnė, mintis – jos niekada negrius, o jeigu laikinai taip ir atsitiks, vėl atsinaujins.
Vadinamoji geležinė siena buvo dėl komunizmo pavojaus visame pasaulyje. Pavojus dingo, atsirado kitų priežasčių. Dabar pagrindinis argumentas apsitverti – įvairių rūšių nelegalai, paskui juos slenkantis terorizmas, narkotikai, kontrabanda.
Aukštesniu lygiu – JAV ekonominis karas su Kinija, Rusijos „nacionalinių interesų“ įtvirtinimas už savo valstybės teritorijos ribų, naujų ribų perbraižymas pasaulio politinėje geografijoje. O kur dar didieji energetikos projektai, kurie, mano manymu, ES suskaldys labiau nei imigrantai ar pabėgėliai.
Naują „sienų“ tarp valstybių koncepciją turi net dvylika įtakingų nacionalistinių Europos partijų. „Siena“ nėra tik plyta ar vielos pynė, ji yra, pradedant Didžiąja kinų siena, žmonijos mąstymo dalis, su žmonija ir pasibaigsianti. Visada būsime kaip nors apsitvėrę – civilizacijos, politine, ekonomine, tautine ar karine prasme.
Lietuva šiuo metu yra paūmėjusios „sienų“ statybos kontekste, mažai diskutuoja, reikia ar nereikia, nes vadovaujasi principu: geriau tegu būna, negu kada nors vėliau sulaukti kritikos, kodėl nepastatyta.
Ar verta ginčytis? Pinigai nedideli, pažįstant mūsų valdžią, ko gero, daugiau ir nebeduos, tegu stato, vis kokia nors nauda bus.
Bet yra ir kita, visuomenei žalinga, aplinkybė. Mes vis daugiau klausimų, dažniausiai karinių ar arti jų, dėl šventos ramybės ar kitų priežasčių nebesvarstome, nediskutuojame ir juolab nekritikuojame, iš anksto sutikdami, kad tai beprasmiška. Dažniausiai burnas savanoriškai užčiaupia frazė: tai – nacionalinio saugumo klausimas, savo abejonėmis nepilkime vandens ant priešo malūno.
Deja, būtent nacionalinio saugumo, kariniu požiūriu planuojama siena-tvora yra visiškai beprasmė. Ji negali sustabdyti galimos agresijos nei žemėje, o juo labiau danguje. Ir politikai, ir specialistai tai supranta, bet vis tiek tuščias frazes kartoja.
Beprasmė siena ir kaip pabėgėlių stabdymo priemonė. Pabėgėliai net viliojami į Lietuvą nevažiuoja. Ar užkertamas kelias kontrabandai? Ne, nes kontrabandos lygis tiesiog proporcingas korupcijai pasienyje. Kuo dar naudingas projektas? Išskyrus, kad ką nors reikia daryti, daugiau niekuo. Verčiau už tuos pinigus kasmet užliejamą kelią į Rusnę sutvarkytų.
