Pageltusios iškarpos, suklijuotos ant tokio pat geltonumo didžiulių knygų lapų. Buvęs gydytojas rentgenologas 88 metų V.Surdokas pagarbiai iš vokų traukia tai, kam aukojo savo laisvalaikį.
Tai – laikraščių „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“ iškarpyti puslapiai. Nuo laiko pageltusios iškarpos iš kadaise populiarių žurnalų „Tarybinė moteris“, „Jaunimo gretos“, „Mokslas ir gyvenimas“.
Knygose surinkti ne tik vadinamojo persitvarkymo laikotarpio anekdotai, auksinės mintys, bet ir sovietmečio juokai. Kas tada buvo juokinga, sužinosi atsivertęs V.Surdoko sukauptas knygas.
Artimų giminių nebeliko
V.Surdokas pasakojo, kad iškarpas kaupė sūnui – manė, kad jam pravers gyvenime. Bet vienturtis Ričardas prieš aštuoniolika metų žuvo per avariją. Jį primena nuotrauka kambaryje ant sienos.
Anūkas kažkur klajoja po Europą. Anksčiau paskambindavo seneliui, bet dabar pradingęs.
Prieš metus mirė ir V.Surdoko žmona. Tad pensininkas neslėpė – nebeturi kam perduoti to, ką laiko didžiuliu turtu.
Tiesa, tolimesni giminės prašė iškarpų, bet pensininkas jiems šio savo turto neatidavė.
„Sudraskys ar išmes, kas iš to, kad viskas pražus“, – atsidusęs ištarė vilnietis.
Lygiai taip pat jis bet kam nenori atiduoti ir dvidešimt metų kauptų „Jaunimo gretų“ komplektų. Tvarkingai susiūti jie guli garaže.
Turėjo V.Surdokas ir didžiulę automobilininkams skirtų rusiškų žurnalų „Za ruliom“ kolekciją. Tik ją atidavė automobilizmu besidomintiems vilniečiams.
Pats valgių negamindavo
V.Surdoko knygose – ne tiktai anekdotai, bet ir aforizmai, posakiai. Linksmo turinio žinutės, istorijos padėjo buvusiam gydytojui nekaupti pykčio.
Apie politiką iškarpų buvęs medikas nemėgo. Tik viename segtuve – Leonardo Gendlino romano „Aš buvau Stalino meilužė“ dalys. Netrūksta nė vienos iškarpos, gali skaityti kaip knygą. O ant kai kurių lapų – antspaudas su savininko pavarde.
Atskiros knygos skirtos valgių receptams. Galbūt juos išsikirpęs vilnietis ir pats gamino? V.Surdokas pasakojo, kad žmona kai ką remdamasi iškirptais receptais pagamindavusi. Bet jis pats – ne.
Iš kolegų nesišaipydavo
„Manau, kad pasiskaityti labai įdomu. Juk retas tiek yra sukaupęs“, – aiškino pensininkas. Jis pats ir dabar kiekvieną dieną skaito laikraščius, tik iškarpų neberenka.
O anksčiau gydytojas rentgenologas tam aukodavo ne tik savaitgalius, bet ir kiekvieną laisvą minutę budėjimų metu.
V.Surdokas daug anekdotų surinkęs apie psichiatrus ir terapeutus. Gal mėgo kolegas pašiepti? „Oi, ne. Tikrai tokių anekdotų nėra dauguma ir jie nebuvo mano mėgstamiausi“, – šypsojosi iškarpų kolekcininkas.
Receptų veltui ieškotume
„Gydytojau, mane kankina depresija“, – skundžiasi pacientas. „Geriausias vaistas – visa galva pasinerti į darbą“, – pataria gydytojas. „Bet mano darbas – maišyti betoną.“
Tai – vienas iš nekaltų anekdotų V.Surdoko knygose. Nerasi jose užgaulių, vulgarių.
Beje, kai kurie anekdotai suprantami tiktai vyresniems žmonėms: „Mokytojas klausia mokinio: „Jonuk, kas užmušė Kainą?“ „Kooperatyvai.“
V.Surdoko knygose – ir daugybė receptų, kurių nerasi interneto platybėse.
Tarkim, niekas nebemoko pasigaminti šventinės gaivos, į kurią reikia šliūkštelėti 300 gramų degtinės.
Veltui internete ieškotume ir valstietiškų pupelių ar uogų acto receptų.
