Arba „mūsų valstybę valdo vaiduoklis“. Valstietis nebeegzistuoja. Tas klasikinis, kuris gyvena papročių ir apeigų, gamtos ciklo diktuojamu ritmu, žiūrėdamas į saulę, o ne į laikrodį. Jo pasaulio ribas žymėjo išvietė už tvarto, sodo pakraštys, lauko galas, miško juosta, bažnyčios bokštai tolumoje, jam proto įkrėsdavo klebonas, ponas ir bendruomenė.
Tokį valstietį sunaikino sovietų kolektyvizacija, tokios gyvensenos modelio mirtį jau užfiksavusi mūsų literatūra: R.Granausko proza arba M.Martinaičio Kukutis, kuris, beje, pasirodo ir J.Erlicko kūryboje, tik dar drastiškesnis, komiškesnis.
Jeigu politikai norėtų atstovauti žemdirbiams, galėtų taip ir pasivadinti – žemdirbių ar ūkininkų partija. Valstietis – sąvoka be turinio. Tiesą sakant, kaip tik valstietiško mentaliteto atavizmai lietuvio sąmonėje (ir pasąmonėje) susiję su tuo, kas šiais laikais jau yra nuodas: patriarchalinis elgesys su vaikais, su moterimis, panieka kitokios lytinės orientacijos žmonėms, antisemitizmas ir kiti „izmai“ – visa tai iš valstietiško pasaulio suvokimo.
Politikai patys netiki tuo, ką šneka, todėl piktinasi, kai iš jų reikalaujama atsakyti už jų žodžius, – esą taip kažkada pasakęs garsus prancūzas Ch.de Gaulle’is. Dėl panašių priežasčių „valstiečiai“ nesusimąsto, kad atstovauja išnykusiam luomui.
Tarkime, aprengs mus tautiniais kostiumais, – ką tai reiškia? Bergždžias mėginimas grąžinti lietuvį į muziejų, į Rumšiškes. Išblaivinti, uždėti šiaudinę skrybėlę, apauti klumpes, į rankas cepeliną – ir pirmyn? Kur? Ne, tai kelias atgal. Tai fasadas, už kurio tuštuma. Labai puiku pažinti savo tradicijas, mokytis išnykusių amatų, bet reikėtų suvokti, kad tai tik hobis, pramoga.
Po rinkimų, kai laimėjo LVŽS, istorijos patriarchas Alfredas Bumblauskas pasakė: per daug kaimo, norisi daugiau miesto kultūros.
Jeigu galvosime apie vyresnio amžiaus lietuvį, jis instinktyviai linksta į valstiečio (kaimo) pusę. Galima sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas vis dar kažkur giliai mūsų pasąmonėje siejasi su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas.
LVŽS programoje kalbama apie socialinės atskirties tarp kaimo ir miesto mažinimą. Bergždžios iliuzijos, nebėra jokio kaimo. Žinoma, IT specialistas gali gyventi provincijoje ir uždirbti daugiau nei miestietis. Bet jis dirbs kokioje nors tarptautinėje korporacijoje ir jau nebus skirtumo, kur gyvena – Delyje, Honkonge ar Svėdasuose.
Europoje stiprėja ultradešiniųjų populiarumas. Be jokios abejonės, pirmiausia tai dėl migracijos, dėl to, kad Briuselis neturi aiškios pozicijos, o tai skatina ksenofobiją ir šovinizmą. Iš visų pusių plūsta pabėgėliai, banditai, geresnio gyvenimo ieškotojai. Pasaulis – didelis viešbutis, nieko stabilaus, viskas laikina ir viskas bendra. Stiprėja nesaugumo jausmas, o savisaugos instinktas mumyse galingiausias.
Tiesą sakant, Lietuva seniai įsitraukusi į šį procesą. Ir jis susijęs ne su keletu pabėgėlių, kuriuos mums perša ES ir kurių mes taip bijome. Mes ieškome priežasčių emigracijai, kaip ją sustabdyti ar sumažinti, tačiau pagrindinė priežastis yra paprasta ir neišvengiama – tai urbanizacija.
Vakarų Europoje su urbanizacija susijusi migracija vyko XIX amžiaus antrojoje pusėje ar XX a. viduryje, dabar vyksta ir Rytų Europoje. Žmonės masiškai keliasi gyventi į miestus, nes kaimas paprasčiausiai nebėra vieta, kurioje galima pragyventi, nesvarbu, ar tai Afrikos, ar Lietuvos kaimas. Kadangi Lietuvoje nėra nė vieno tikro didmiesčio, vyksta masinis kraustymasis į didelį miestą, į megapolį, kuriuo pamažu virsta visa Europa.
Kad ir kaip būtų, valstiečio sąvoka yra muziejinis eksponatas, rudimentas ir jos vartojimas politiniame gyvenime man atrodo ironiškas. Manau, ne man vienam.
