Tokie pavyzdžiai, kai motinos akyse užnuodytu įrankiu rituališkai kankinama ir nužudoma dešimtmetė mergaitė, perpildo jausmų ir kantrybės taurę. Padorus žmogus negali būti tokių įvykių racionalus stebėtojas.
Reikia melstis, kad D.Trumpas neprarastų pasiryžimo ir neįklimptų į Vidurinių Rytų, Europos ir politinių kovų pačiose JAV pelkę. Iki mėnesio pabaigos prezidento pavedimu turi būti parengtas teroristų sutriuškinimo planas. Tai ne viešieji ryšiai ar dūmai į patiklių žmonių akis.
Atgyja, atrodė, jau prarasti bendri veiksmų planai su Turkija. Nori nenori teks bendradarbiauti ir su Rusija. Tokia buvusios JAV administracijos politikos ir sprendimų, tiksliau, neveikimo, Sirijoje pasekmė. „Islamo valstybė“ baisi tik išskirtiniu visam pasauliui demonstruojamu žiaurumu, tačiau dvasiškai ji silpna ir gyvena didžiųjų valstybių nesutarimais.
Užtektų ryžtingo politiko kelių ryžtingų žingsnių, patraukti į šoną ideologus, dejuoklius ir moralizatorius, sudaryti nors ir laikiną, bet tvirtą karo sąjungą konkrečiu tikslu su to paties tikslo siekiančiais, ir tariama „Islamo valstybė“ liks ne tik tariama, bet greitai mažai kas prisimintų, kad tokia egzistavo.
Jeigu D.Trumpas peržengtų Rubikoną, po pusmečio lengviau atsikvėptų ir Europa, tiksliau, jos gyventojai, bet, deja, ne jiems atstovaujantys dabartiniai politikai. Europos valdantieji nemėgsta ir niekada nepamėgs D.Trumpo ir sutiks ką nors bendrai daryti tik iš baimės, kad jis nepareikalautų kur kas didesnio indėlio į NATO.
ES narės (išskyrus Didžiąją Britaniją) nebuvo ir nėra nuoširdžios JAV sąjungininkės kovojant su terorizmu. Antiteroristinė JAV koalicija didelė ir įspūdinga, o realybėje visiškai neefektyvi, nes visa našta gula vien ant JAV pečių.
D.Trumpas siunčia aiškius signalus, kad su tokia padėtimi jis neketina taikstytis. Stebint, kaip lengvai JAV prezidentas pasirašinėja įsakus, atrodo, kad ir lemiamą mūšį su „Islamo valstybe“ suorganizuotų sparčiai.
Bet yra netikėta aplinkybė ir rimta kliūtis šiam tikslui realizuoti -- tokio greito teigiamo rezultato visiškai nepageidauja pralaimėjusieji rinkimus. JAV nebėra nacionalinio sutarimo kovojant su terorizmu.
Demokratai niekada nesusitaikys su D.Trumpo pergale ir tai akivaizdžiai matyti iš vos ne visame pasaulyje inicijuojamų ir palaikomų protestų, kurie tik naivuoliams gali atrodyti spontaniški.
D.Trumpo pergalė prieš teroristus Sirijos ir Irako frontuose užčiauptų visiems kritikams burną, todėl stengiamasi arba tą dieną atitolinti, arba paskubomis įbrukti pagalį į įsibėgėjančius JAV prezidento ratus.
Prie veidmainiavimo pripratusius politikus stebina D.Trumpo užmojis vykdyti rinkimų pažadus. Pažadas pakeisti santykius su Rusija iš tikrųjų keičiasi.
Vašingtono ir Maskvos karinis pragmatinis susitarimas yra garantuota pergalė prieš bet kokią teroristinę organizaciją. Atsinaujinę mūšiai Rytų Ukrainoje yra konkretus pagalys į ratus, kad toks sandoris arba būtų atidėtas, arba visai neįvyktų.
Netiesioginis patarimas D.Trumpui paprastas: neva reikia palaukti ir pažiūrėti, kaip šiuo atveju Rusija elgsis. Bet kuri atsinaujinusi įtampa Ukrainoje trunka ilgai. D.Trumpui laukti – pražūtinga.
Mano spėjimu, šioks toks atsakymas, ką JAV prezidentas darys, slypi jo frazėje, kad kol kas dar nežino, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Šią mintį galima suprasti dvejopai: įsigilinti reikia papildomo laiko arba – kas vyksta, tegu vyksta, tai Ukrainos ir Rusijos reikalas, o mano reikalas yra užbaigti kovą su terorizmu. Ir nedelsiant.
Nuojauta sako, kad būtent pastaruoju – atsiribojimo nuo Ukrainos situacijos – keliu D.Trumpas ir pasuks. Žinoma, jeigu neatsiras dar viena aplinkybė: atsinaujinę ir net netradiciškai paaštrėję buitiškai komplikuoti santykiai tarp Rusijos ir Baltarusijos. Tačiau tai jau kita tema ir reikia nemenkų pastangų suprasti, kas iš tikrųjų vyksta.
Aišku tik viena – Lietuvai reikia išplėsti akis ir pastatyti ausis. Vilniaus požiūris į D.Trumpo politiką kol kas yra miglotas. Rinkimų kampanijos JAV metu Lietuvos politikai šimtu procentų tikėjosi H.Clinton pergalės, ne vienas su ja buvo pažįstami asmeniškai. Kas buvo sakoma apie D.Trumpą, neverta nė cituoti.
Kelis sakinius apie D.Trumpo užmojus jau pasakė ir D.Grybauskaitė. Jos manymu, kol vyksta teisminiai ginčai, draudimo įvažiuoti į JAV iš kelių musulmoniškų šalių neverta komentuoti. Normalus lietuviškas atsargus požiūris.
Kita prezidentės frazė apie „tviterinę“ diplomatiją – mįslingesnė. Nežinia, kaip ją suprato JAV prezidento aplinka. Užteks nusiųsti žinutę D.Trumpui ir ačiū už dėmesį?
Vienintelis iš politikų Ž.Pavilionis nervinasi ir piktinasi Lietuvos nerangumu regzti konkrečius ryšius su D.Trumpu bei jo aplinka. Kokiu tikslu? Kad paaiškintų JAV prezidentui, kokia didelė grėsmė yra Rusija. O jam didžiausia grėsmė – terorizmas.
Lietuvai kova su terorizmu – šuniui penkta koja. Viena energinga Lietuvos politikė apie grėsmių hierarchiją taip aiškino: ne teroristų, bet Rusijos divizijos slankioja palei mūsų ir Europos sienas. Taip, tai tiesa.
Tačiau tiesa ir tai, kad teroristams nėra reikalo telkti divizijų prie Europos sienų. Teroristai jau seniai yra Europos viduje ir skutimosi peiliuku sukelia karą Niujorko centre.
D.Trumpo prioritetų pasirinkimas yra teisingesnis ir Lietuvai reikėtų visomis turimomis priemonėmis jį paremti.
