Ir mažiausiai norisi bodėtis vis besikartojančiomis antraštėmis. Tokiomis, kuriose dar vienas Lietuvos blaivintojas ir moralės sergėtojas auklėjo vaiką elektros laidu, o prieš tai savo socialinėje paskyroje žavėjosi sovietiniu baudžiamuoju kodeksu.
Tokiomis, kur iki ausų prisidirbusios partijos lyderė skelbia savo reanimacijoje gulintį beveik lavoną vienintele viltimi Lietuvai. Tokiomis, kur po šalį it po serialo „Vaikštantys numirėliai“ filmavimo aikštelę klajoja mistinės dvylikamečių kepenų cirozininkų minios.
Bet stop. Kadangi šitaip galima iki visiškos depresijos nusišvęsti. Juk niekas nekliudo atsiversti šviesesnių įrašų. Štai turime daugiausia moterų visoje Europoje, besidarbuojančių mokslo ir inžinerijos srityse. Arba kone be jokių valstybės pastangų ir investicijų džiaugiamės sparčiausiu internetu ir galime jungtis prie daugiausia nemokamo „Wi-Fi“ taškų.
Pagaliau įsiklausykime, ką kalba čia jau kelerius metus gyvenantys užsieniečiai. Jie ras žodį ir mūsų svetingumą pagirti, ir pasidžiaugti mūsų bendruomeniškumu, ramiu provincijos ritmu, noru paaiškinti, padėti, nuvesti, parodyti, pavaišinti.
Gal problema, kad visus devyniasdešimt devynerius metus dažniausiai girdime tik vieną pusę. Mat visuomet garsiausiai rėkia arba tie, kurie absoliučiai viskuo nepatenkinti ir verčiau viską paverstų plėnimis, ant kurių statytų naują mūrą, arba tie, kurie savo gyvenimą susitvarkė ir neleistų prie jo kišti nė mažiausio pirštelio.
Mažiausiai girdimi būtent tie, kurie sugeba ir pasidžiaugti tuo, ką nuveikė patys, ir įvertinti tai, ką padarė artimi ir tolimi, tačiau kartu aiškiai mato, kiek dar reikia visko padaryti. Ir kad ideali šalis, apgyvendinta idealių žmonių, ir yra tik siekiamybė, tolimas idealas, bet jokiu būdu ne atskaitos taškas antraštėms frezuoti.
Tokie žmonės mažiausiai girdimi todėl, kad jie neturi laiko garsiai rėkauti. Jie tiesiog ima ir daro. Padarę – taiso. Dar kartą ir dar kartą. Kai suvoki, kad bet koks darbas, ką ten darbas, gyvenimas yra amžina klaidų taisymo virtinė, nelabai lieka minučių, kurias eikvotum skambiems šūkiams ar apokaliptinėms pranašystėms.
Negana to, tokie žmonės, nežinia, dėl patirties ar tiesiog intuicijos, seniai suvokė, kad nieko nepakeisi priešokiais. Arba šuorais, gūsiais ir vajais. Įvyko rezonansinė nelaimė? Prašom, atitinkama įstatymo pataisa. Pasibaisėjome emigracijos mastu? Šekit, nauja veiksmų programa. Foninis triukšmelis dėl viešųjų pirkimų skandalėlio? Krinta viena galva, aiškinasi kita.
Ir taip nuo vieno vajaus iki kito šuoro. Užuot sukandę dantis, kolektyviai atsidusę ir ranką prie širdies pridėję pažadėtume žegnotis kasdien, o ne tik tada, kai nugriaudėja griaustinis.
Tai nėra nei labai malonu, nei paįvairina laisvalaikį, tačiau juk būtent taip bandome elgtis savo privačiame gyvenime. Juk nesakome: šią savaitę rūpinsimės vaikų auklėjimu, kitą būsime švelnesni antrajai pusei, trečią bandysime atsiversti knygą, o ketvirtą pristabdysime automobilį prieš pėsčiųjų perėją?
Kažkaip sugebame visus šiuos dalykus daryti vienu metu.
Tuo metu viešajame gyvenime – būtinai priešokiais ir būtinai tais pačiais priešokiais strapaliodami tarp puspilnės ir pustuštės stiklinės. Ne, greičiau tarp pilnos ir tuščios, nes rėksmingiausi revoliucionieriai ir reakcionieriai niekuomet sau neleistų tokių neprincipingų pustonių.
Nereikia jų tildyti ir nereikia drausti. Reikia tik dažniau kalbėti patiems. Nes juk visi žino: kai kraštutinės dešinės ir kairės bus prigriovusios tiek, kad maža nepasirodys, viską turės srėbti, šluoti ir atstatyti tie tylūs žmonės, kurie iš pradžių dirba, o tik paskui apie tai kalba.
Kad jų būtų kuo daugiau ir kad juos visi kuo dažniau matytume – nieko daugiau šalies gimtadienio proga ir nereikia. Ar ne?
