Dar tarpukario Lietuvoje pedagogas J.Ambrazevičius (būsimasis antisovietinės ir antinacinės rezistencijos vadovas profesorius J.Brazaitis) ironizavo: „Jeigu kalbomis galima būtų pasotinti išalkusius, tai visi Lietuvos gyventojai būtų nutukę. Dėl to šiandien ir laukiame iš pryšakyje stovinčiųjų ne tiek gražių kalbų, kiek planų – ar bent šiokių tokių gairių ateičiai kurti. Užrištomis akimis eiti – nusibodo.“
Pasakyta lyg apie naują valdančiąją daugumą, kuriai rinkėjai patikėjo valstybės vairą ir kuri greitai bus nebe nauja. Ar ji nutuokia, į kurią pusę sukti?
Kuo valdžia atsakys tiems internete masiškai išplitusiems kvietimams šių metų Vasario 16-ąją švęsti Lenkijoje? Smerkiančiomis kalbomis? Kadangi sienos uždaryti neleidžia Europos Sąjunga, budės pasienyje ir gėdys visus važiuojančius apsipirkti, kaip pernai darė konservatoriai?
Ką darysime, jeigu kitąmet per šimtmečio jubiliejų tauta pasirinks ne Vilnių, o Suvalkus? Ir be interneto raginimų ne darbo dienomis dalis Lietuvos faktiškai emigruoja į Lenkiją.
Lietuviai bėga tenai nuo skurdo, nuo nelanksčios mokesčių politikos, nereaguojančios į nuolat besikeičiančią situaciją, nuo monopolininkų gobšumo ir jų plėšikiškų kainų abejingai stebint valstybei.
Veikiausiai patys „valstiečiai“ jau užmiršo savo „darnios Lietuvos“ utopiją, nes problemų – nors vežimu vežk. Ir jos vis aštrėja. Žinoma, ne jie kalti dėl skurdo nusiaubto krašto, socialinės atskirties, emigracijos ir niūraus demografijos horizonto. Pagaliau dėl žmonių pilietinės apatijos, nepasitikėjimo savo valstybe ir jos institucijomis.
Bet iš kur bus tas pasitikėjimas, jeigu net besibalotiruojantys į Seimą demagogai ir populistai parlamentą vadina korupcijos perykla, išrinkti žada visiems ten sėdintiems išspardyti užpakalius ir sulaukia audringų plojimų?
Artėjančio atkurtos valstybės šimtmečio proga vis dažniau lyginsime Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvas, jų laimėjimus ir nuopuolius, taip pat jų politikus ir politines kultūras.
Nors tarpukario Lietuvoje buvo į valias politinių grupių susipriešinimo ir nepakantumo, intrigų ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimo, iš tuometės Europos atėjusių vadizmo ir autoritarizmo tendencijų, pasibaigusių antidemokratiniu valstybiniu perversmu, per pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį susiformavo pajėgi, kompetentinga Lietuvos politinė klasė ir vakarietiška politinė kultūra.
Absoliuti dauguma Vasario 16-osios Akto signatarų, pirmųjų ministrų kabinetų narių, juo labiau premjerų, kariuomenės kūrėjų nenutolo nuo valstybės reikalų. Tai buvo politikos tęstinumo ir stabilumo požymiai, taip pat garantija, kad ministru ar departamento direktoriumi netaps žmonių pajuokai koks nors Pilypas iš kanapių, kaip nesyk nutiko nūdienos Lietuvoje.
Jei šiandienos Lietuvoje trokšti papildyti nereikalingų žmonių gretas, eik į politiką. Kiek tokių nurašytų pačiame jėgų žydėjime buvo net iš Kovo 11-osios Akto signatarų? Ničniekam neprireikė profesionaliausios ir stipriausios pirmosios 1990–1992 m. Vyriausybės daugumos ministrų.
Tačiau pati nesaugiausia Lietuvoje yra žvalgybininko ir diplomato profesija. Argi ne kuriozas, kad buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojas diplomatas D.Jurgelevičius tapo TV viktorinos vedėju, buvę VSD vadovai A.Pocius ir G.Grina, aukštas VSD pareigūnas, diplomatas ir vidaus reikalų viceministras M.Ladiga buvo išmesti į gatvę? Niekam nė motais, kiek jie sukaupę vertingos informacijos, kiek valstybei ir NATO kainavo juos parengti. Ar neturėtų ko patarti be perstojo besikeičiantiems valdžios kabinetų šeimininkams pirmasis VSD direktorius, ambasadorius, Kovo 11-osios Akto signataras M.Laurinkus?
Ko laukti Lietuvos žmonėms, jeigu valstybė taip žvelgia į ištikimai jai tarnavusius asmenis? Nepakeitus šio požiūrio neverta tikėtis, kad valstybės šventės virs ir švente žmonėms, o ne vien valdžiai.
