1930-aisiais pastatytame Marijampolės kalėjime pirmieji nuteistieji buvo auklėjami darbu. Vieni triūsė knygrišykloje, kiti būdavo siunčiami pas ūkininkus nuimti derliaus.
1956 metais didžiulėje kalėjimo teritorijoje pradėjo kurtis gamybos zona, buvo statomi cechai.
Sovietmečiu jau veikė didžiulė metalo apdirbimo įmonė, veikusi ištisą parą ir eksportuodavusi gaminius į įvairias šalis.
Nuo 1964-ųjų šioje įmonėje liejami vandentiekio ir kanalizacijos dangčiai, pakuros durelės, gaminama durų ir langų furnitūra, seifai, lentynos, lauko baldų metalinės dalys ir kt., veikia siuvimo cechas.
Didžioji dalis produkcijos parduodama Lietuvos prekybos centruose, eksportuojama kitas šalis.
Šios valstybinės įmonės prie Marijampolės pataisos namų „Mūsų amatai“ vadovai pastebėjo, jog anksčiau nuteistieji būdavo nagingesni: „Vyresnio amžiaus nuteistųjų kvalifikacija yra aukštesnė. Jaunesni, gimę po Nepriklausomybės atkūrimo, gali dirbti tik nekvalifikuotus darbus. Ne visi sugeba dirbti su kompiuterizuotais įrenginiais, nes dažno išsilavinimas tik vidurinis ar net pradinis“.
Jei nuteistasis prigamina broko, iš jo atlygio negalima atskaičiuoti nei cento, visi nuostoliai gula ant įmonės pečių.
Kai kuriuos nuteistuosius įmonėje reikalingų specialybių moko Marijampolės profesinio rengimo centras.
Tik labai nedidelė dalis kalinių pareiškia norą dirbti. Aukštesnei kastai save priskiriantys nuteistieji į darbą nežiūri net kreiva akimi.
Siuvykloje dirbantis nuteistasis Svajūnas teigė, jog įsidarbinti nėra sunku, reikia tik noro.
„Pats norėjau dirbti, kad būtų užimtumas. Ir dirbu, ir mokausi vienuoliktoje klasėje. Įgijau kelias profesijas. Esu ir siuvėjas, ir krovėjas“, – pasakojo Svajūnas, kalėjime praleidęs vienuolika metų. Į laisvę jis išeis po ketverių.
Kalinys tikino, jog imasi bet kokio darbo, nors atlygis nedidelis.
Valstybės išlaikomi nuteistieji įdarbinami ne pagal Darbo kodeksą. Pagal Vyriausybės nutarimą, nuteistiesiems už tą patį darbą galima mokėti mažiau nei kitiems darbuotojams.
Pavyzdžiui, Marijampolės pataisos namuose siuvykloje dirbantis nuteistasis gali užsidirbti nuo 60 iki 100 eurų per mėnesį. Tačiau nereiškia, jog kalinys tokia suma ir naudosis.
Iš šio uždarbio atskaičiuojami pinigai alimentams, civiliniams ieškiniams, nuteistųjų fondui, todėl dirbančiam kaliniui lieka ne kažin kas.
Kalėjimų departamentas prieš kurį laiką pradėjo derybas su verslininkais, kad pastarieji kalėjimuose steigtų daugiau įmonių, nes darbo jėgos – apstu.
„Verslininkus atbaido žema nuteistųjų kvalifikacija, režimas, gaišatis įvežant žaliavas. Mes privalome kruopščiai tikrinti į uždarą zoną įvažiuojantį transportą.
Verslo subjektai dar šiek tiek prisibijo mūsų kontingento „, – sakė Marijampolės pataisos namų direktorius Remigijus Kavaliauskas.
Nuteistieji, turintys teisę vaikščioti be sargybos, gali dirbti laisvėje.
Kol kas didžiausias darbdavys Marijampolėje – bendrovė „Lietuvos cukrus“.
„Šiais metais pataisos namų prašėme 18-os darbininkų, gavome tik šešis.
Norėtume įdarbinti daugiau, nes rasti žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra lengva. Nuteistuosius įdarbiname per įmonę „Mūsų amatai“.
Jie dirba sezono metu – nuo rugsėjo vidurio iki sausio vidurio.
Į darbą nuteistuosius atsivežame patys. Mūsų darbuotojai per kurį laiką priprato, jog šalia jų dirba kaliniai, didelių problemų nekildavo“, – pasakojo įmonės „Lietuvos cukrus“ vadovas Augustas Obuchavičius.
Pataisos namų darbuotojai neslepia, jog dirbti laisvėje norėtų daugiau nuteistųjų, tačiau atsisako ne tik dėl nedidelio atlygio.
Už zonos ribų dirbantis nuteistasis po darbo turi sugrįžti pas kitus kalinius, neturinčius teisės išeiti iš aukšta tvora aptvertos teritorijos.
Pastarieji stengiasi išnaudoti vadinamuosius besargybinius: reikalauja iš laisvės atnešti jiems cigarečių bei kitokių daiktų.
Kyla psichologinė įtampa, kartais – grėsmė sveikatai ar net gyvybei, jei reikalavimai nebus vykdomi. Todėl kai kurie nuteistieji atsisako dirbti laisvėje, nors ir norėtų.
„Nėra patalpų ne zonoje, kuriose būtų galima apgyvendinti besargybinius. Norėtume jas įrengti bent 20–30-čiai nuteistųjų“, – teigė pataisos namų direktorius R.Kavaliauskas.
Pusiaukelės namuose gyvena keli nuteistieji, tačiau pustuščiame pastate dirbančių kalinių įkurdinti negalima, nes norvegų finansuojamo projekto paskirtis yra ne tokia.
Apie nuteistųjų įdarbinimo problemą kalbama bemaž dešimt metų.
Darbdaviai pasigenda konkrečios valstybės politikos ir siūlo pasinaudoti kitų šalių praktika.
