Buvo sukurta tautinė valstybė šalyje, kurioje aukštuomenė dar neseniai kalbėjo tik lenkiškai. Istorikas atkreipė dėmesį, kad panašaus istorinio likimo ištikta Airija atkūrė valstybę, bet prarado savo kalbą, o Lietuva išsaugojo savo kalbinį autentiškumą.
Istoriko nuomone, tarpukario Lietuva pasižymėjo nepaprastu veržlumu, o pilietine branda ir valstybine savimone pranoko dabartinę mūsų šalies visuomenę.
- Kuri visuomenė, jūsų nuomone, buvo pilietiškai brandesnė, reiklesnė savo politikams? Reikalavo aukštesnių skaidrumo standartų, šiuolaikine kalba tariant?
– Lyginti skirtingas epochas reikia atsargiai, tai daryti galima tik su išlygomis. Bet jei imtume lyginti, manau, kad 1918 – 1940 metų Lietuvos visuomenė buvo sąmoningesnė, mąstė labiau valstybiškai, nei dabartinė. Nors tada buvo įvairių politinių grupuočių, klanų, jų tarpusavio konkurencijos, tačiau buvo aiškiai nubrėžta riba, ryškus nacionalinių, valstybinių interesų prioritetas.
Tokios bendrų nacionalinių interesų sampratos dabar aš pasigendu.
Jaunai Lietuvos valstybei teko susidurti su daugybe iššūkių: geopolitinė krizė po Pirmojo pasaulinio karo, mūšiai su agresoriais, kova už tarptautinį pripažinimą. Reikėjo nustatyti sienas, tuščioje vietoje kurti švietimo, sveikatos apsaugos sistemą. Ir su šiais iššūkiais ano meto politikai sėkmingai susidorojo.
Tarpukario Lietuvos veržlumas buvo tiesiog neįtikėtinas – per istoriškai trumpą laiką ji pasiekė milžinišką pažangą ūkio, finansų, užsienio diplomatijos, kultūros, švietimo srityse. Net neturėdama sostinės su dalimi teritorijos, kurią buvo užgrobusi Lenkija, Lietuva iš Rusijos kolonijos tapo modernia, nors ir ne aukščiausio lygio, to meto Europos valstybe.
- Kas, jūsų nuomone, lėmė tokią Lietuvos sėkmę ir jos visuomenės pranašumus, lyginant su dabartine?
– Daug dalykų lėmė. Lietuva, nors ir daugiau kaip šimtą metų buvusi Rusijos imperijos dalimi, iš esmės išliko europietiško mentaliteto visuomene. Tegul ir paties Europos pakraščio, bet – Europos, ir ne tik geografine prasme. Carinės Rusijos jungas buvo sunkus, bet jo nepalyginsi su totalitarinės valstybės slėgiu, kurį kentė Lietuva sovietmečiu, ir kuris išderino visuomenės sąmonę, kurią sunku suderinti iki šiol. Korupcija, atsainus požiūris į valstybės reikalus nemaža dalimi yra totalitarinio režimo pasekmė.
Dar svarbu pažymėti, kad 1918 metais Lietuva atgimė praliejus daug kraujo, iškovojus laisvę karuose, ne pareiškimais, diplomatiniais manevrais. Žuvo apie 1,5 tūkst. savanorių – ir dėl kraujo kainos anuomet lietuviai labiau vertino savo valstybę nei dabar.
O tarpukario Lietuvos gyvybingumą liudija ir faktas, kad valstybė žlugo ne iš karto, kilus geopolitiniam gaisrui 1938 metais, kai nacių Vokietija okupavo Sudetų kraštą, o greitai – ir visą Čekoslovakiją. Lietuva išsilaikė ilgiau.
Įdomi paralelė – galutinai Lietuva valstybingumo neteko 1940 metų liepos 21 dieną, kai buvo paskelbta Lietuvos SSR. Tik viena diena anksčiau, nei ano meto Europos galybė – Prancūzija, kuriai mirties nuosprendis buvo pasirašytas 1940 metų liepos 22 dieną, Kampjeno sutartimi.
- Tačiau tarpukariu irgi būta korupcijos skandalų – Sacharino byla, į kontrabandos skandalą buvo įsivėlęs net tuometis Užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, lašinių skutimo byla? Tie veikėjai juk išlipo sausi iš vandens?
– Bet kada išlipo? Parlamentinės respublikos laikais, kai valdžios svertus savo rankose laikė krikščionys demokratai. Daugume tų veikėjų, taip pat ir J.Purickis, buvo krikdemai. O po 1926 metų tautininkų perversmo tos bylos buvo ištrauktos iš stalčių ir perduotos prokurorams ir teisėjams.
Autoritarinis režimas gali pateisinti save tik veiksmingumu. Jis yra gyvybingas tiek, kiek yra veiksmingas, patinka tai mums, ar ne.
- Koks paradoksas – Lietuvos gyventojai buvo pilietiškesni ir sąmoningesni tais laikais, kai valdė autoritarinis režimas, buvo cenzūruojama spauda – o šiais liberalios demokratijos laikais visuomenė tapo mažiau kritiška?
– Neįžvelgiu paradokso, viskas logiška. Dabar žiniasklaida, visuomeninė komunikacija remiasi technologijomis, kurios įgalina skleisti milžinišką informacijos srautą.
Toks jau dėsningumas – kai labai išsivysto technologijos, žmogus rizikuoja tapti technikos vergu. Šiais laikais, ypač įsigalėjus socialiniams tinklams, valdžia, politinis elitas įgijo instrumentus nežabotai manipuliuoti visuomenės sąmone.
Apie tokius manipuliavimo svertus didieji XX a. diktatoriai, Leninas, Stalinas, Hitleris, galėjo tik pasvajoti. Tikslingai užvaldytos kryptingu, politizuotu informacijos srautu visuomenė jau nesugeba kritiškai mąstyti, praranda vertybinius orientyrus.
- To meto tarptautinei bendruomenei Lietuvos atsiradimas politiniame žemėlapyje turbūt buvo netikėtumas, ir nebūtinai malonus?
– Tikrai ne visiems malonus, ypač didiesiems kaimynams. Iš tiesų Lietuvos kaip modernios to meto valstybės sukūrimas tautiniu pagrindu buvo savotiškas stebuklas. Lietuvą galima, aišku, sąlygiškai, palyginti su Airija. Abi tautos buvo okupuotos, prievarta nutautinamos. Lietuva rusifikuojama, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, Airijoje britų valdžia persekiojo seną airių, keltų grupės, kalbą. Ir Lietuvoje, ir Airijoje panašiu metu kilo tautinio atgimimo banga XIX amžiuje.
Lietuvos ir Airijos valstybės kūrėsi panašiu laiku, Airijoje nepriklausomybės karai vyko 1919 – 1923 metais. Bet ir tada Airijoje vos keli procentai airių kalbėjo airių kalba. Dabar ji – valstybinė greta anglų kalbos, bet ją kasdieniniame gyvenime vartoja vos 1 proc. gyventojų.
O tarpukariu Lietuva kūrėsi kaip tautinė valstybė, vis labiau lietuvėjo, ypač miestai. Net sovietų okupacijos laikais išliko gyvybinga lietuvių kalba, todėl, kad lietuviška buvo tarpukario valstybė. Šį istorinį laimėjimą turime branginti ir saugoti nuo dabarties grėsmių.
- Bet gal istorikai pernelyg idealizuoja tarpukario Lietuvą? Juk ilgą laiką valdė autoritarinis A.Smetonos režimas, valdininkai ėmė kyšius – legendinis Kauno burmistras Jonas Vileišis, įtariama, už „procentus“ dalijo sklypus Panemunėje?
– Negaliu kalbėti už visus istorikus. Tačiau turiu pripažinti, kad kai kurie mūsų bendruomenės kolegos per daug romantiškai vertima ano meto Lietuvą. Aš jos idealizuoti nelinkęs.
Visus dalykus, faktus, subjektyvius įspūdžius persijoju per objektyvizmo rėtį. Tik taip rašoma sąžininga istorija.
