O kaip kitaip? Juk tapti Seimo nariu šiais laikais – vieni niekai. Tereikia gerai pažinoti populiarų TV laidos vedėją ar kokio argrokoncerno šeimininką.
Eis į valdžią – prigriebs kartu. Bėda, kad ten patekus paaiškėja, jog gyvenime neką esi išmokęs ir visi tai mato.
Gal turėtume atlaidžiau vertinti sutrikusius ir sakinio svetima kalba nesurezgančius išrinktuosius? Juk viską galima sutvarkyti. Štai konservatorius S.Šedbaras suskubo su pasiūlymu mokyti parlamentarus užsienio kalbų. Žinoma, ne už savus, o už mokesčių mokėtojų pinigus. Juk politiko neraštingumo likvidavimas – savotiška parlamentinė veikla, o jai yra numatyta lėšų.
Ir tegu jie sau studijuoja. Jau geriau sumokėti, nei paskui kramtyti alkūnes regint, kaip jie užsienyje per renginius su ausinėmis sėdėdami ir prabilti bijodami gėdą šaliai daro.
Tik gal nereikėtų apsiriboti kalbų mokyklėle? Juk ir daugiau būtų galima išmokti per tuos ketverius metus.
Antai į pagalbą žinių ištroškusiems Seimo nariams jau skuba Valstybės saugumo departamentas – skleidžia slaptą žvalgybinės veiklos uždangą, moko atpažinti šnipus.
Žiūrėk, kuris nors prakutęs ir kalbų apmokytas ims ir sučiups neatsargų verbuotoją.
O štai vienas garsus universitetas pasiryžęs net įpūsti parlamentarams teisės žinių.
Tegu tik mokosi – gal mažiau laiko liks nevykusioms idėjoms, kuriomis dabar pramuštos jų galvos. O paskui dar ką nors būtų galima sugalvoti.
Tiesa, mezgėjų būrelio suburti, ko gero, jau nepavyks, tačiau susirinktų vairavimo, dainavimo, muzikavimo entuziastų.
Dar praverstų jojimo, savigynos, pirmosios medicinos pagalbos kursai.
Ką žinai: jeigu viskas pavyks, gal po ketverių metų turėsime 141 asmenį, kuriuos tikrai galėsime vadinti Lietuvos elitu?
