„Galvok, ką daryti, kaip kitaip numušti obuolį“, – staiga menkų praporščiko smegenų užkaboryje sukirbėjo mintis. „Ką čia galvoti – kratyti reikia!“ – atrėžė praporščikas ir dar įnirtingiau ėmė purtyti obelį.
Toks ožio užsispyrimas, kaip šiame rusiškame anekdote, stebina ir Vilniuje. Kartais atrodo, kad būtent taip elgiasi ir miesto eismo tvarkdariai.
Štai sostinės priemiestyje rekonstravo Lentvario ir Žarijų gatvių sankryžą. Paplatino važiuojamąją dalį, įrengė saugumo salelę, o jos viduryje – eismą nukreipiantį ženklą. Būtų puiku, bet projektuotojai neapsižiūrėjo ir tą ženklą numatė per arti sankryžos.
Jie nepagalvojo, kad sankryžoje suks ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkiasvoriai vilkikai.
O tie puspriekabėmis ženklą vis užkabina, nulaužia. Ir tai kartojasi jau ketvirtą kartą. Bet tvarkytojai ženklą užsispyrę vėl sumontuoja senoje vietoje, nė nemanydami jo per kelis metrus stumtelėti toliau nuo sankryžos. Tam naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, maždaug kas antrą savaitę eismo priežiūros specialistų brigada turi atvažiuoti remontuoti ženklo.
Gerai, jeigu būtų tik pinigai švaistomi. Užsispyrimas kartais būna ir pavojingas.
Šalia kitos sankryžos įrengė autobusų stotelę. Nesvarbu, kad prie pat jos į Kirtimų gatvę įsuka automobiliai iš judrios magistralės Vilnius-Kaunas.
Nenorėdami jiems trukdyti, eismo dalyviai persirikiuoja į antrąją juostą. Bet tik ne miesto autobusai, kurie privalo įsukti į minėtą nelemtą stotelę.
Įsukantieji į Kirtimų gatvę nesitiki, kad jų juostoje išdygs autobusas, kuris taip pat ne visada spėja sustoti. Kiekvieną kartą važiuojant pro šią sankryžą stresas ir autobusų vairuotojams, ir keleiviams.
Kiek dėl to buvo sudaužyta autobusų, gali pasakyti bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ vadovai. Tikrai ne du ir ne trys. Negana to, buvo sulaužytos apsauginės tvorelės. Laimė, kol kas apsieita be žmonių aukų.
Tačiau stotelė, kurioje tik kartais įlipa ar išlipa vos vienas kitas keleivis, stūkso iki šiol.
Platino Kalvarijų gatvę. Visą praėjusį rudenį darbininkai pjovė medžius šalia gatvės, rovė kelmus, keitė troleibusų kontaktinio tinklo atramas. Beveik visą išplatintos gatvės atkarpą jau spėjo asfaltuoti. Pritrūko kelių dienų darbams baigti.
Darbus metė iki pavasario. Užsispyrė – pabaigs kitąmet. Dabar toje vietoje susidaro spūstys. Pusė metų spūsčių. Kiek visos jos Vilniui pridaro nuostolių, mokslininkai suskaičiavo. O kiek ši konkreti vieta paplonina miesto piniginę? Kiek vilniečių vėluoja į darbą?
Arba vadinamieji žalieji koridoriai. Kadaise jie sėkmingai veikė. Dabar vairuotojai skundžiasi, kad Ukmergės gatvėje tenka stoviniuoti prie kiekvieno šviesoforo. Čia jų praėjusiais metais ypač padaugėjo.
Tačiau išklausę skundus eismo tvarkytojai užsispyrė ir nė piršto nepajudina. Esą nutiesėme vakarinį aplinkkelį, grūstys Ukmergės gatvėje sumažėjo – tai ko dar norite?
Norėtųsi tikrai nedaug. Kad tai, kas vyksta gatvėse, nebūtų nulemta valdininkų kabinetuose. Kad būtų išklausytas kasdien ratus po miestą sukantis autobuso vairuotojas ar taksistas. Jie eismo tvarkytojams tikrai turi ką papasakoti.
„Sostinė“
