Per didelė vienybė visada atveda į autoritarizmą ar totalitarizmą. Sovietmečiu buvo daug kolūkių „Vienybės“ pavadinimu. Vieningai vogė, vieningai smerkė pagautus vagiant.
Visada į tą žodį žiūrėjau įtariai. Ypač kai jis tariamas politikų. Štai seimūnai gieda himną. Konservatoriai dėl kažko įsižeidę nusprendžia jo negiedoti, palikti posėdžių salę. Keli savi nepaklūsta, lieka giedoti. Partijos vadovai kelia ultimatumą nepaklusniesiems: arba jūs vieningi su partija, arba su himnu, su žodžiais „vienybė težydi“. Užsispyrę atskalūnai himno mėgėjai pašalinami iš partijos.
Labai įdomiai „vienybė“ atrodo diskusijose. Tokios temos kaip ES ar NATO dėl „vieningos“ tautos nuomonės tampa nediskutuojamos. Lietuva yra moderni, demokratinė valstybė, laisvoje žiniasklaidoje per 25 metus įvairiausiais klausimais prisidiskutavusi į valias, tačiau pastaraisiais metais įvairovė beveik „vieningai“ tapo selektyvi, smulkios buitinės temos vis labiau gožia strategines.
Gal tai vyksta ir dėl komercinių priežasčių – meilė, seksas ar įvairūs pakrikimai visuomenei kur kas įdomesni nei valstybės strategija ir kryptys, o gal ir dėl šventos ramybės geriau neerzinti „ciesoriaus“.
Kokioje nors diskusijoje ims staiga ir iškils abejonė, o gal net ir paplis: ar teisinga linkme žygiuoja valstybė? Ką tada daryti? Žemintis aiškinant? O jeigu ir aiškinti, tai apie ką? Kas dėl Lietuvos pasirinkimo dar neaišku? Ką konkrečiai abejone norima pasakyti? Ir kokia nauda iš tokių diskusijų žmonėms?
Pavyzdžiui, kai Seimo narys kuria naują šeimą ir apie tai televizijos laidose po kelis kartus papasakoja žiūrovams, yra kur kas didesnė nauda nei paistymai apie gerovės valstybę.
Galima pasyvumu ir abejingumu didžiosioms valstybės problemoms kaltinti visuomenę, tačiau Lietuvoje dažniausiai politikai nutaria, ar jaudintis, diskutuoti visuomenei, ar ne.
Kai buvo svarstomas ES Konstitucijos projektas, valstybės elgėsi nevienodai: senesnės demokratijos šalys diskutavo ir net protestavo, o naujokės, tarp jų ir Lietuva, skubėjo patvirtinti parlamentuose net neperskaitę.
ES Konstitucija liko popieriuje, ir viena to priežasčių – baimė prarasti nacionalinį identitetą. Vos trijų milijonų Lietuvai toks susirūpinimas atrodė niekų vertas.
Lietuvos valdžios užkulisiuose apie išvažiuojančius buvo kalbama ciniškai: mažina bedarbystę tėvynėje, retina joje nusikaltėlių gaujas ir išvis neverta krimstis, nes ES greitai bus viena didelė federacija.
Nacionalinių interesų temą, kurią turėjo kelti ano meto valdantieji, perėmė marginalai euroskeptikai, o dabar jau prikandę liežuvį visi laukiame, kuo baigsis rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Žiūrėjimas iš aukšto visada atsisuka kitu lazdos galu.
Deja, visos didžiosios Lietuvos likimą lemsiančios problemos yra atsidūrusios už diskusijų ribų. Europos žiniasklaida pučiasi kaip balionas nuo diskusijų apie ES ateitį, o Lietuvoje – visiška tyla.
Geriausiu atveju perpasakojamos žinomesnių politologų mintys. „Brexit“ yra epochinės reikšmės įvykis, tačiau Lietuvoje tiek prieš britų apsisprendimą, tiek po jo į tai tebežiūrima kaip į anekdotą. Keliamos bangos svarstant, kas iš tikrųjų buvo poetas Just.Marcinkevičius, net renkami pasipiktinusiųjų parašai, o apie tai, kas daugeliui metų nulems mūsų ateitį, – vienas kitas padrikas pasamprotavimas.
Tylomis visi suvokia, jog ES jau nebebus tokia kaip dabar, ji keisis, grupuosis, ir Lietuvai teks rinktis, su kuo ji. Ar girdėjome, skaitėme apie tai mus valdančių ar valdantiesiems oponuojančių partijų programose? Absoliuti tyla. Visuomenė pratinama prie minties, kad tai ne diskusijų tema – viską nuspręs prezidentė.
Lietuvoje problema tampa ne vystanti vienybė, bet ryškėjantis vis „vieningesnis“ nusiteikimas, jog viešai diskutuoti apie strategines valstybės problemas nėra reikalo, nes priešas nesnaudžia ir gali pasinaudoti net menkiausia abejone. O kas, sugebantis formuluoti mintis ir pateikti kitokį požiūrį, nori būti pavadintas „naudingu idiotu“ Rusijai?
Todėl skirtingos nuomonės galimos tik buitiniais klausimais, o didžioji politika lieka kokiame nors uždarame prarasti ko nebeturinčiųjų ratelyje. Už kitokią, nei nubrėžta pagal partijos ir valdžios liniją, nuomonę į kalėjimą nesodinama, bet jei dar brangini savo darbo vietą, geriau patylėk.
Žinoma, atsiranda „nervingų“ piliečių: jie protestuoja, rašo, raštelius platina. Bet tai juk marginalai arba“ nesveiki“ – tokie jie ir visuomenei parodomi. Metodas – senas kaip pasaulis ir taikomas ne vien Lietuvoje ir ne vien „Rytuose“.
Štai JAV prezidentas D.Trumpas pavadino NATO pasenusia organizacija. Nepraėjo ir kelios savaitės, ir jau pradėta kalbėti ne tik apie JAV, bet ir apie viso pasaulio įvairių kraštų visuomenės nuomonę dėl pasakymais šokiruoti mėgstančio prezidento „psichikos būklės“.
Tai, kad D.Trumpo aplinkoje zuja Rusijos žvalgybos įtakos agentai, laikoma jau įrodymų nebereikalaujančiu faktu.
Lietuva, kaip žinome, sėte nusėta įtakos agentais. Ką tik skubos tvarka per neeilinę Seimo sesiją patvirtintos JAV karių buvimo sąlygos Lietuvoje.
Skuba gal ir pateisinama – kariai jau atvyksta. Tačiau pabandykite viešai pradėti diskusiją, ar tai neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos 137 str. Garantuoju – tuoj pat pajusite tautos „vieningos“ nuomonės jėgą.
