Žinoma, vajus – vis geriau nei tyla, o jo metu kūnu virtę žodžiai dažnai būna ir reikalingi, ir teisingi. Tačiau kitame lazdos gale – pavojus, kad ji gali būti perlenkta, kaip jau toli gražu ne kartą yra atsitikę.
Antai šį antradienį per vienos dienos neeilinę žaibo sesiją Seimas pagaliau sutartinai palaimino įstatymų nuostatą, aplink kurią tūpčiojo ne vienus metus, – draudimą ne tik fiziškai mušti vaikus, bet ir smurtauti prieš juos psichologiškai ar piktybiškai neprižiūrėti.
Mygtukus „už“ spaudė net tie, kurių dėka šis draudimas buvo stabdomas, – „tradicinės šeimos“ ir „tradicinių vertybių“ gynėjai, susitelkę buvusius krikščionis demokratus vienijančioje konservatorių stovykloje ir krikščioniškų-baltiškų „valstiečių“ fundamentalistų gretose.
Pagrindinis motyvas, dėl kurio jie atsitraukė prisidengdami per derybas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje esą pasiektais kompromisais, – triukšmas, kurį sukėlė vaikžudystė Kėdainiuose, ir visuomenės spaudimas.
Vis dėlto „tradicinės šeimos“ gynėjų atsitraukimas, regis, laikinas. Kai kurie perspėjo, kad už krikščionišką pasaulėžiūrą kovos toliau, kai Seime bus svarstomi lydimieji teisės aktai.
Reikia pripažinti, kad šio įstatymo priėmimas – dar vienas šalies žingsnis modernios Europos ir Vakarų link. Kita vertus, smurtas prieš vaikus Lietuvos šeimose – tokia opi problema, kad mėginant ją spręsti jokių draudimų, matyt, negali būti per daug.
Svarbiausia nepamiršti, kad esminis dalykas – kaip įstatymas bus įgyvendinamas.
Tarkime, „tradicinės šeimos“ gynėjai mano, kad bus taip, kaip jie skelbia, – vaikai bus tiesiog grobiami iš šeimų.
Nuogąstaujama ir dėl to, kad įstatymas gali virsti pačių vaikų, ypač paauglių, piktnaudžiavimo prieš tėvus ar mokytojus įrankiu: neišleido į vakarėlį su draugais – štai jiems byla dėl psichologinio smurto.
Aišku, galima sukarikatūrinti net protingiausią dalyką. Bet negalima atmesti, kad įgyvendinant įstatymą gali būti ir kraštutinumų ar perlenkimų.
Dabar įvairios institucijos, regis, itin uoliai puolė vykdyti savo pareigų, kurias turėjo atlikti ir anksčiau, – vaikai pradėti imti po kelis net iš šeimų, kuriose nebuvo fiziškai skriaudžiami.
Net pasirodė pranešimų, kad atžalos ėmė grasinti savo gimdytojams kalėjimu už mėginimą drausminti.
Žinoma, gerai, kad institucijos atsibudo. Bet prisimenant ne vieną vajų po anksčiau įvykusių tragedijų kirba klausimas: ar po kurio laiko viskas negrįš į įprastas vėžes, o tie, kurie priešinosi pažangioms naujovėms, negalės žerti priekaištų dėl persistengimo?
Kitą ryškų nacionalinio lietuvių sporto – lazdos lankstymo, nepaisant to, kad kitu galu ji gali trenkti per nagus, – pavyzdį regėjome ir girdėjome Vasario 16-ąją Signatarų namų Vilniuje balkone.
Šis balkonas, atrodo, jau neįsivaizduojamas be V.Landsbergio, o profesorius vėl pasistengė, kad jo kalba taptų vienu ryškiausių Vasario 16-osios šventės akcentų.
Dešiniųjų patriarchas tryško iškalbos fontanais – šaukė į žūtbūtinę kovą dėl Lietuvos net „valstiečių“ vedlį R.Karbauskį, kurį užstojo, nes esą jis pernelyg „spardomas“, taip pat vėl piešė apokaliptinį paveikslą gąsdindamas Astravo atomine elektrine.
V.Landsbergis kartojo jau nekart išsakytą savo teoriją, kad ši elektrinė – specialiai Lietuvai sunaikinti pagaminta atominė bomba, kurios pagrindiniai gamintojai – Maskvoje.
Tad į pagalbą konservatorius kvietė net Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką, kuriam esą jau parengta Kremliaus kilpa.
Bene aistringiausiai V.Landsbergis kreipėsi į visą tautą, ragindamas surengti naują Baltijos kelią, kuris pajudėtų iš Lietuvos į Astravą ir taip priverstų pasaulį pagaliau „ką nors“ daryti.
Šios profesoriaus šnekos – tik dalis bendro paveikslo, kurį nerdamiesi iš kailio jau seniai įnirtingai tapo konservatoriai, bet kokius šalies valdančiuosius kaltindami tuo, jog jie išduoda tėvynę esą nieko nedarydami, kad „sustabdytų Astravą“.
Tenka pripažinti, kad strateginis Lietuvos trypčiojimas – priešintis elektrinės statybai ar tik reikalauti Minsko kuo didesnio skaidrumo, derinimo su Lietuva ir Europa – akis bado senokai. Bet kokiu atveju greičiausiai elektrinė bus pastatyta.
Tiktai štai tiek V.Landsbergiui, tiek jo bendražygiams dabar vėl tenka priminti, kas buvo tie pirmieji, kurie būdami valdžioje ne tik sėdėjo sudėję rankas, bet ir šaipėsi iš perspėjimų apie galimą Astravo elektrinės pavojų. Ogi konservatoriai.
„Mūsų ketinimai ar neketinimai tikrai nemanau, kad turėtų įtakos Baltarusijai. Juo labiau kad dabartiniai veiksmai ir jų vertinimas būtų gerokai karštakošiškas. Šiandien nematau realių veiksmų, tai yra daugiau politinio pobūdžio pareiškimai.
Tą statybą aš laikyčiau labai hipotetiška“, – taip 2011 metų kovą Seime apie Astravo atominės elektrinės projektą postringavo konservatorių energetikos ministras A.Sekmokas.
Panašių pareiškimų yra pažėręs ne vienas tuometės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovybės atstovas. Kur tada buvo partijos garbės pirmininkas V.Landsbergis?
Kas gali paneigti, kad profesoriui patylėti tuomet buvo tiesiog politiškai naudingiau. Todėl dabartinės jo aistringos kalbos labai primena vajų, be kurių Lietuva negali gyventi.
