Tik ar mūsų politikai supranta, kokia tvirta ši Varšuvos nuostata, kuri dar ir pagrįsta visą Lenkiją iki šiol persekiojančios Smolensko tragedijos atmintimi?
Lenkiją tvirtai valdantys dešinieji iki šiol atsimena, kad aviakatastrofoje Rusijoje žuvęs jų prezidentas Lechas Kaczynskis prieš pat šią tragediją patyrė vieną iš didžiausių politinių pažeminimų Lietuvoje.
Juk 2010 m. jo vizitą į Vilnų turėjo vainikuoti Lietuvos Seimo palaiminimas ilgai žadėtam įstatymui, leidžiančiam dokumentuose rašyti nelietuviškas pavardes originalo kalba. Tačiau Seimas šį įstatymą atmetė didele balsų dauguma.
Tad Lenkiją valdančios „Teisės ir teisingumo“, vadovaujamos žuvusio prezidento brolio J.Kaczynskio pozicija paprasta – arba lietuviai žengia aiškius ir konkrečius žingsnius, arba durys normaliems politiniams santykiams su jais ir apskritai kontaktams lieka užtrenktos. Užtat jos atviros Lietuvos lenkų lyderiui Voldemarui Tomaševskiui.
Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su Lietuvą aplankiusia buvusia viena iš artimiausių L.Kaczynskio aplinkos žmonių, buvusia Lenkijos užsienio reikalų ministre bei viena iš „Teisės ir teisingumo“ viršūnės atstovių, europarlamentare Anna Fotyga.
***
- Ar Lenkijos politinis elitas bei visuomenė Lietuvą vis dar vertina, kaip kažkuo ypatingą ir svarbią užsienio valstybę, o ne tik eilinę mažą kaimyninę valstybę, kuri jau nebeturi jokios ypatingos strateginės vertės?
-- Labai sudėtingas ir sunkus klausimas. Tačiau aš į jį atsakau tvirtai: taip. Tiek mūsų politikams, tiek piliečiams Lietuva nėra tik paprasta maža valstybė, viena iš daugelio ir santykiai su ja bei tų santykių peripetijos – ypatingas dalykas, skirtinas nuo santykių su kitomis valstybėmis.
Juk dar visai neseniai mūsų šalys išgyveno išties ypatingai gerų politinių santykių etapą, kuris net buvo vadinamas „aukso amžiumi“ – tuomet, kai mūsų šaliai vadovavo prezidentas L.Kaczynskis. Galiu tikrai tai patvirtinti – juk tuomet buvau užsienio reikalų ministrė.
Apskritai, mus vienijančių dalykų – nepalyginamai daugiau, nei skiriančių. Tai – visa mūsų bendra šimtmečių istorija, praėjusio amžiaus sovietinė okupacija, mūsų pokario partizanų kovos, kurios vyko tuomet, kai visas likęs pasaulis džiaugėsi bendra su sovietais pergale prieš nacizmą.
O šiandien tai – bendri saugumo iššūkiai, bendra grėsmė iš Rytų. Taigi, aš esu įsitikinusi, kad dėka šių bendrumų Lietuva ir Lenkija visuomet bus ypatingos partnerės.
– Tačiau pats L.Kaczynskis dėl savo užsienio politikos – taip pat ir Lietuvos atžvilgiu – Lenkijoje buvo smarkiai kritikuojamas?
– Taip, jis buvo kritikuojamas ne tik už atvirumo su Lietuva politiką, bet apskritai už visą savo užsienio politikos kursą, kuris reiškė didesnį Lenkijos įsitraukimą į viso regiono reikalus ir partnerystę būtent su šio regiono šalimis.
Už tai, kad šios politikos rėmuose L.Kaczynskis jau tuomet kalbėjo apie egzistencinę Rusijos grėsmę tiek mūsų šalims, tiek visiems Vakarams, jis buvo itin kritikuojamas Vakarų Europoje, kur kritikuoti Rusiją buvo blogo tono požymis, politiškai nekorektiška.
Kaip žinote, po to, valdant „Piliečių platformai“, Lenkija pasuko kita kryptimi – pirmiausia į Vakarų Europą. Manau, kad būtent nuo tada mūsų santykiai ėmė trūkinėti ir šalti.
– Tačiau kas tapo pagrindine mūsų šalių santykių nuosmukio ir net įšalo priežastimi? Kas yra pagrindine jų kliūtimi ir trukdžiu šiandien – ar vien tik Lietuvos neįvykdyti pažadai dėl, pavyzdžiui, lenkiškų pavardžių rašybos dokumentuose?
– Aš visą laiką prisimenu paskutinį prezidento L.Kaczynkio vizitą į Lietuvą, kuris įvyko 2010 m. balandį. Tuomet Seimas atmetė seniai žadėtą lenkiškų pavardžių rašybos originalo kalba dokumentuose įstatymą.
Mūsų prezidentas atvyko atvira širdimi ir visiškai pasitikėdamas Lietuvos pažadais, tikėdamasis, kad šio ilgai laukto ir žadėto įstatymo priėmimas bus pagrindinis jo vizito akcentas. Kaip puikiai pamename, įvyko visiškai priešingai – Lietuvos Seimas atmetė šį įstatymą.
Po kelių dienų L.Kaczynskis ir daugybė jo bendražygių žuvo lėktuvo katastrofoje Lenkijoje. Jo mirtis – absoliučiai tragiškas įvykis tiek mano, tiek visos Lenkijos gyvenime, kurio atmintis mus lydės visuomet. Ir kiekvieną kartą, kai prisimenu Lietuvą, iš karto prisimenu tai, kad savo žūties išvakarėse jis lankėsi ten ir tokiomis aplinkybėmis.
Taigi, labai sunku prisiminti tai, kad jis vienu ypu pastatė ant kortos visą savo politiką, vedamas vien geros valios, atvyko čia ir buvo išduotas, paliktas vienas.
Patikėkite, man buvo labai sunku, prieš atvykstant čia, peržengti šiuos prisiminimus ir šiuos jausmus.
– Ar tiesa, kad lygiai tie patys prisiminimai ir jausmai valdo ir žuvusio prezidento brolį, J.Kaczynskį, kuris šiuo metu ir yra laikomas svarbiausiu Lenkijos lyderiu? Esą todėl oficialioji Varšuva lietuviais bei jų gera valia patikės tik tuomet, kai pamatys konkrečius žingsnius ir įstatymus Seime – ir tai nebūtinai?
– Aš esu tik europarlamentarė ir neatstovauju mūsų nacionalinei politikai. Tačiau, patikėkite, aš suprantu, kaip rizikuoju savo politiniu kapitalu ir reputacija, čia atvykdama.
Bet, nepaisant visų kliūčių ir problemų, esu įsitikinusi, kad bendrauti, ieškoti erdvės ir progų pokalbiui yra verta. Verta dar kartą pabandyti, nors nesu tikra dėl baigties. Mes praradome labai daug laiko. O ir Lietuva turi dėl ko būti nepatenkinta Varšuva, kai buvusios Lenkijos valdžios ji iš esmės buvo palikta viena.
– Dauguma Lietuvos politikų įsitikinę, kad vienas iš pagrindinių trukdžių normalizuoti santykius ir apskritai vėl pradėti bendrauti – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vadovybė ir pats jos lyderis V.Tomaševskis.
Esą jis suinteresuotas tik tuo, kad vyktų nuolatinis konfliktas, kuris, viena vertus, telkia jo rinkėjus, kita vertus, garantuoja oficialiosios Varšuvos paramą. Sutinkate su tuo ir su kritika jam, kad jis atvirai žaidžia prorusiška korta?
– Ne, aš nepritariu tokiam kategoriškam vertinimui. Natūralu, kad kai vyksta konfliktas tarp valstybės ir didžiausios tautinės mažumos, pastaroji ieško pagalbos Lenkijoje. Už to nebūtina ieškote Kremliaus įtakos ir rankos. Be to, V.Tomaševskis drąsiai parėmė mano pranešimą Europos parlamente apie Rusiją ir jos pavojų Vakarams, nors Rusija dėjo didžiules pastangas, kovodama prieš tai, kad tas pranešimas būtų patvirtintas.
Taip, aš tikrai pritariu ne visoms jo pažiūroms ir pareiškimams – žinoma, pirmiausia Rusijos atžvilgiu. Tačiau aš manau, kad mūsų buvimas kartu Europarlamente ir vienoje politinėje grupėje jam daro teigiamą įtaką. Be to, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje daug žmonių taip pat turi skirtingus požiūrius į Rusiją ir tai, kokia turi būti šalių politika jos atžvilgiu.
– Kaip jūs vertinate Europoje vis garsiau skambančius perspėjimus ir nuogąstavimus, jog Lenkija ritasi autoritarizmo link – esą dabartinė jos valdžia stengiasi į savo rankas paimti kuo daugiau valdžios ir įtakos svertų bei kuo giliau toje valdžioje apsikasti?
– Tai – juokinga. Įvyko demokratiški parlamento rinkimai, kuriuose nugalėjo partijos, sudarančios dabartinę koaliciją. Juk mano atstovaujami dešinieji – ne vienintelė valdančioji jėga. Apskritai koalicija yra centro dešinioji.
Visuomenės nuomonės apklausos, kurių rezultatų valdžia juk negali kontroliuoti, ir toliau rodo visuomenės palankumą ir paramą jai.
Tuo tarpu tie veiksmai, kurie sulaukia daugiausiai kritikos, kaip „populistiniai“ – pavyzdžiui, finansinės paramos šeimoms programa, juk yra padiktuoti objektyvios tikrovės. Matant demografinę situaciją ir jos vystymosi tendencijas, tai, kad šeimas reikia remti, – daugiau nei akivaizdu.
