Tačiau saujelė Lietuvoje likusių audėjų juokauja, kad tautiniai kostiumai gali puoštis etikete „Made in China“, mat už tokią pinigų sumą, kokia suplanuota, tautinio kostiumo neišausi ir austinės medžiagos neįpirksi. Apie tai, kaip atrodys ikimokyklinukų tautiniai kostiumai, domėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „24/7“ žurnalistė Asta Martišiūtė.
Tautinis kostiumas – ne atgyvena
Audimo manufaktūros įkūrėja Virginija Stigaitė – viena iš nedaugelio Lietuvoje dar audžiančių audėjų. Moteris prie staklių pirmą kartą atsisėdo prieš daugiau nei dešimtmetį ir suprato, kad tai yra jos aistra, o dabar ir pragyvenimo šaltinis.
„Tai yra ir meditaciniai dalykai. Žmonės pavargę nuo kompiuterių, bėgimo, o čia dirba kojos, rankos, smegenys. Čia susijungi su kosmosu, pasiklausai geros muzikos ir kažkas išeina“, – juokėsi V. Stigaitė.
Rankų darbas kainuoja brangiai ir ne kiekvienas šiais laikais gali sau leisti įsigyti rankomis austą daiktą. Nors daugumai audėjų audiniai atrodo nemadingi, nepatogūs ir neįdomūs, užsieniečiai už juos moka brangiai.
„Klientas vertina prabangą. Rankinis audimas nėra pigus ir šalyse, kuriose žmonės supranta ir gali įpirkti, tai yra prabangos prekė. Klientas yra užimantis tam tikrą socialinį sluoksnį, suprantantis tam tikrą rankų darbo specifiką ir galintis sumokėti. Viena partnerė iš Japonijos sako, kad jūsų gaminiai turi sielą. Aš jos ir klausiu – kaip gi neturės, jeigu aš ją ten įdėjau“, – pasakojo audėja V. Stigaitė.
Klientai iš Pietų Korėjos net neprašo siųsti rankomis austų audinių per kurjerius – nepatikima. Jie atvažiuoja patys ir kostiumus nusiperka tiesiai iš pirmų rankų.
V. Stigaitė žino, kad tautinis kostiumas anaiptol nėra atgyvenusi vertybė. Jis gali atgaivinti nusivylusių tautiečių jausmus ir praminti verslo takus. Kai tautiniu kostiumu ji aprengė vieną Japonijoje dirbusią diplomatų šeimą ir jų mažametę mergaitę, ją susirado verslo partneriai iš tekančios saulės šalies.
Fabriko staklės audėjoms neprilygs
Marijampolietės, Vilkaviškio audimo artelės vadovės Marijos Danilaitienės darbai parodose ir konkursuose skina prizines vietas. Žinovai vertina audėjos gabumą derinti spalvas, kurti raštus. Moteris į kolektyvą subūrė audžiančias moteris, o dabar tikėjosi, kad jų močiučių ir promočiučių amato žinios pravers atgaivinant tautinio kostiumo idėją, kuomet tautiniu drabužiu nuspręsta aprengti kiekvieną ikimokyklinuką.
Tačiau rankomis austų tautinių kostiumų kainos gali priversti išsižioti. Nors kaina priklauso nuo sudėtingumo, vaikiškas kostiumas kainuoja apie 300 eurų, o suaugusiojo nuo 400 iki 600 eurų. O iš viešoje erdvėje sklandančių gandų, kad kiekvienas vaikiškas kostiumas kainuos apie 20 eurų, audėjos tik juokiasi.
„Buvo mintis, kad bus daugiau darbo, bet už tokią sumą, kiek skiriama vienam vaikui, taigi nieko negali padaryti. Savaime aišku, kad čia bus daroma kitaip ir mums nebus darbo. Kaip pagalvoji, pirmiausia turėtų aprūpinti, apmokyti daugiau žmonių, kad tai padarytų Lietuvoje, o ne kur nors užsienyje“, – kalbėjo M. Danilaitienė.
Viena garsiausių audėjų Lietuvoje sako, kad tai, ką gali padaryti audėja, niekada nepadarys fabriko staklės.
„Galime padaryti paprastą raštą, bet sudėtingų raštų nepadarysi. Fabrikai autentiškumo neatkurs, nes jų staklės yra kitokių galimybių. Čia viską darai rankomis, o ten – automatika. Būtina suderinti spalvas, nes jei paimsi spalvas ir jas sumesi, kostiumas neatrodys gražiai. Jis visas turi derėti, vienas su kitu turėti ryšį – ir sijonas, ir prijuostė, ir liemenė“, – pasakojo audėja M. Danilaitienė.
Diskusijos Seime
Pradinukams tautinį kostiumą kurti patikėta dizaineriui Juozui Statkevičiui. Nors prisėsti prie eskizų jis sako dar neturėjęs laiko, už tai idėją jau sugalvojo. Dizaineris sako, kad tautinis kostiumas vaikams turi būti patogus, o apie austinį audinį negali būti nė kalbos. Jis ir per brangus, ir nepatogus.
„3 milijonus padalinus iš 150 tūkst. vienetų gaunasi 20 eurų. Linkiu visiems padirbėt, kas nori, nes mačiau, kad labai veržėsi tautodailininkai, o reikia gerai pasukti galvą, kad padarytume kostiumus už 20 eurų. Jūs nesvajokite apie kažkokį tautinį kostiumą už 20 eurų. Už 20 eurų mūsų šalyje suvalgysite bulkutę su kompotu. Tautinės medžiagos yra pakankamai brangios.
Tokio amžiaus vaikui tai kaip dovana per šventę, todėl jis gali būti aprengtas gražiais marškinėliais ir jam patogiomis kelnėmis su kažkokia liaudiška detale. Tai, manau, bus pakankamas dalykas“, – kalbėjo J. Statkevičius, kuris šią savaitę sukėlė tikrą emocijų ir pykčio bangą, savo „Facebook“ profilyje paraginęs visus lietuvius emigruoti iš šalies.
Tautinio kostiumo tema praėjusią savaitę persikėlė net į Seimą. Buvo surengta konferencija ir paroda, kitaip sakant, solidi duoklė tautiniam drabužiui. Šį drabužį vaikams žadama dovanoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga.
„Tikiuosi tai labai stipriai pasitarnaus tautinio kostiumo populiarinimui mūsų tautoje. Tikiuosi, kad ir Seime mes turėsime daug pavyzdžių, kai daugiau mūsų šventėse bus su tautiniais drabužiais. Tikiuosi, kad ateityje, po 20 metų, mes turėsime nedaug tėvų, kurie sakys, kad jų vaikai nedėvės kostiumo, nes tai yra atgyvena. Dabar tai pasitaiko“, – kalbėjo tautinio kostiumo visiems ikimokyklinukams idėją sugalvojęs R. Karbauskis.
Tačiau diskusijos dėl tautinių kostiumų netyla. Ne visiems idėja vaikui padovanoti kostiumą, iš kurio jis per kelis mėnesius išaugs, atrodo logiška.
„Jau kalambūrai, susiję su tautiniu kostiumu, prasidėjo. Juokaujam, kad direktoriui atidirbus 5 metus įteiksime vėliavą, atidirbus 10 metų kostiumą, o po 15 metų įteiksime vyžus. Tauta iškart iš to kuria humorą“, – kalbėjo Seimo narys Algirdas Sysas.
Nesvarbu, kad prastai, svarbu, kad labai daug?
Pinigai rūbams bus renkami per specialų fondą, kaip labdara. Tokių kostiumų pagaminti reiktų apie 150 tūkst., o drabužius R. Karbauskis žada dovanoti ne tik Lietuvoje augantiems, bet ir išeivijoje gyvenantiems vaikams. Tokia idėja kai kuriems tautinio kostiumo ekspertams dvelkia sovietizmu.
„Galima sakyti, kad sovietinės mąstysenos indėlis buvo toks: nesvarbu, kad prastai, svarbu, kad labai daug. Supaprastinsime ir jei neužtenka pinigų, ne įausime, o štampuosime ornamentą ant drabužio. Darysime iš pigių medžiagų – trecetato, sintetikos. Šiaip Lietuva nuo tokių idėjų nukentėjo, latviai ir estai nukentėjo kur kas mažiau“, – laidoje „24/7“ pasakojo tautinio kostiumo tyrinėtoja Teresė Jurkuvienė.
Tautiniu kostiumu pakelti tautos dvasią istorijoje bandyta jau daug kartų. Anot dailėtyrininkės, kad kaimo išeiginis drabužis kai kuriose šalyse vis dėl to tapo madingu šventiniu apdaru. Norvegai tautinius kostiumus šventėms siuva netgi ropojantiems kūdikiams, o tokiais drabužiais per šventes noriai puošiasi ir švedai.
Lietuvoje audėjas galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Profesinės mokyklos, anksčiau rengusios audėjas, dabar tokių specialistų neberuošia ir netgi išmontavo audimo stakles. O tautinių kostiumų šiemet reikės daugiau nei bet kada. Vyriausybė numatė, kad šiais metais, liepos 6-ąją minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, himnas bus giedamas ant 100 Lietuvos piliakalnių, o kiekvienas giedotojas turės vilkėti tautiniu kostiumu.
Masinę tautinių kostiumų gamybos idėją įgyvendinti buvo patikėta G. Kildišienei, tačiau jos Seime nebeliko, o aprengti kiekvienam ikimokyklinukui reikia surinkti apie 3 milijonus eurų. Neaišku, ar projektą įgyvendinti bus patikėta tai pačiai G. Kildišienei, ar bus ieškoma naujo žmogaus.
Netrukus po to, kai dizaineris J. Statkevičius buvo pakviestas kurti tautinių kostiumų, su paltuku iš tautiniais motyvais nušvitusios dizainerio kolekcijos viešumoje pasirodė ir pati buvusi projekto kuratorė G. Kildišienė. Ekspertai sako, kad paltas iš naujos kolekcijos galėtų kainuoti apie 2 tūkst. eurų, o tai – beveik pusė metinių G. Kildišienės pajamų.
Kol R. Karbauskis su tautiniu paltuku dėvinčia projekto kuratore G. Kildišiene rūpinosi, kaip tautai įskiepyti meilę tautiniam drabužiui, paties R. Karbauskio žmonos gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Tuo metu, kai žurnalų ir portalų antraštės skelbė Linos Karbauskienės žodžius „mūsų šeimoje viskas gerai“, artimiausiems šeimos nariams ji išliejo visą širdį.
„Lietuvos rytas“ gavo nuotraukas, kuriose L. Karbauskienė viešoje vietoje nesislapstydama liejo nuoskaudas telefonu per mobiliąją programėlę. Viešai pamatytos žinutės buvo asmeninės, tačiau nuo viešų žmonių tikrųjų vertybių ir tuos žmones supančio rato priklauso visos šalies gyvenimas.
„24/7“ – sekmadieniais 21 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ TV.
