Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VVTAĮT) Įvaikinimo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Juodytė teigė, kad VVTAĮT dažnai sulaukia laiškų iš įtėvių, kuriuose jie dalijasi naujienomis apie vaikus – universiteto baigimą, vestuves ir kitus džiugius gyvenimo įvykius.
„Ne taip seniai Lietuvoje lankėsi prancūzų šeima, prieš keliolika metų įvaikinusi berniuką ir mergaitę iš Lietuvos. Šeima atvyko su jau pilnamečiais vaikais. Tai paprastai daro ir kitos šeimos. Visi vaikai žino, kad yra įvaikinti, tad natūralu, kad domimasi gimtąja šalimi“, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad neretai tenka pagelbėti į Lietuvą atvykstantiems jau suaugusiems įvaikintiems vaikams, kai jie nori aplankyti mirusių biologinių tėvų kapus ar susirasti čia gyvenančius brolius, seseris ar kitus giminaičius.
„Praėjus ilgesniam laikui po įvaikinimo vaikai dažnai savo įtėviams pareiškia norą pamatyti globos namus, kuriuose augo. Apie tokį vizitą paprastai informuojame globos namų administraciją, ir tokie susitikimai būna džiugūs“, – sakė J.Juodytė.
VVTAĮT Įvaikinimo skyriaus vedėja Oksana Pedaniuk teigė, kad širdį virpinančių istorijų jų darbe pasitaiko daug, tačiau kai kurių tiesiog neįmanoma užmiršti. „Pamenu, pora iš Švedijos įvaikino du broliukus iš Lietuvos, vienas kentėjo dėl žvairumo, o kitas šlapindavosi naktį į lovą. Berniukai turėjo ir daugiau sveikatos sutrikimų. Sulaukdavome nuotraukų su gražiais šeiminiais vaizdais, akivaizdu, kad jie buvo mylimi, o 2015-aisiais šie jaunuoliai baigė mokslus nebeturėdami nė vienos iš anksčiau diagnozuotų ligų. Atrodytų, kad mes nieko draugiau nematome, tik daugybę dokumentų, bet iš tiesų mes stebime, kaip tie vaikai užauga“, – pasakojo O.Pedaniuk ir pridūrė, kad tokios istorijos atskleidžia, kiek daug gali pakeisti šeimos suteikimas vaikui.
Tarptautinio įvaikinimo klausimais dirbantys specialistai ne kartą įsitikino, kad kai kuriuos geruosius gyvenimo sutapimus galima prilyginti mažiems stebuklams. J.Juodytė prisiminė istoriją, kai viena amerikiečių šeima, jau auginusi porą sveikų vaikų, laukdamasi dar vienos atžalos sužinojo, kad vaikas gims su Downo sindromu. „Šeima net nesvarstė kitų galimybių, bet pradėjo ruoštis to vaiko atėjimui, domėjosi šiuo sutrikimu, kaip tokio vaiko laukti, kaip jį priimti ir kas tai yra. Vaikas gimė, ir šeima pradėjo galvoti apie įvaikinimą. Netrukus į šeimą atėjo dar trys vaikai, turintys Downo sindromą, ir kreipėsi dėl vieno vaiko iš Lietuvos įvaikinimo.
Įdomu tai, kad buvo labai daug šeimų, norinčių jį įvaikinti, bet atrinkta būtent ši. Istorija turi dar vieną detalę: šio vaiko Lietuvoje tėvai atsisakė. Tai nebuvo socialinės rizikos šeima, abu tėvai – turintys darbus, bet jie nusprendė mažylio neauginti vien dėl to, kad jis gimė kitoks“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad tokios istorijos atskleidžia, kad dažnai likimas viską sudėlioja taip, kad vaikas suranda savo šeimą.
– Ar daugėja užsieniečių, norinčių įvaikinti vaikus iš Lietuvos?
O.Pedaniuk: Vaikams ieškomi įtėviai, užsienio valstybių pilietybę turinčios šeimos užsienyje tik tais atvejais, jei neatsiranda įtėvių ar globėjų Lietuvoje. Pirmiausia vaikui, likusiam be tėvų globos, ieškoma giminaičių, globėjų ar įvaikintojų šeima Lietuvoje, išnaudojus visas galimybes vaikui, netekusiam tėvų globos augti šiose šeimose, organizuojama ikiteisminė įvaikinimo procedūra vadovaujantis LR teisės aktais ir 1993 m. Hagos konvencija „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“, 1998 m. ratifikuota Lietuvoje.
2014 metais užsieniečiai įvaikino 78 vaikus, 2015 m. – 62, o 2015 m. – 63 vaikus iš Lietuvos. Nuo 2012-ųjų esama tam tikro apribojimo užsienio valstybių piliečiams.
Užsieniečiai gali įvaikinti tik vaikus, turinčius specialiųjų poreikių (tai vaikai, turintys sunkiai išgydomų ar nepagydomų sveikatos sutrikimų; vyresni nei 8 metų vaikai; ne mažiau kaip trijų brolių, seserų, siūlomų įvaikinti kartu, grupė; vaikai, turintys glaudžius ryšius su broliais ir seserimis, nesutinkančiais arba negalinčiais būti įvaikintais kartu). Pati užsieniečių įvaikinimo statistika beveik nekinta. Siekiame, kad namus surastų ir sveikatos sutrikimų turintys vaikai.
J.Juodytė: Užsieniečiai neturi galimybės įsivaikinti sveikų ar nežymių sveikatos sutrikimų turinčių vaikų iki 4–5 metų, nes tokiems vaikams randamos šeimos Lietuvoje, – jie globojami arba įvaikinami. Tarptautiniam įvaikinimui dažniausiai siūlomi vyresni vaikai, o jei pasitaiko mažesnių, tai turinčių įvairių sveikatos sutrikimų: tokių kaip Downo sindromas, cerebrinis paralyžius, raidos atsilikimas, klausos, regos sutrikimai ir kt. Tai vaikai, turintys specialiųjų poreikių ir sveikatos sutrikimų.
Anksčiau užsieniečiams nebuvo taikomi jokie įvaikinimo apribojimai ir jie buvo įtraukiame į potencialių įtėvių sąrašus tokiu pat principu kaip ir lietuvių šeimos. Tas sąrašas nuolat ilgėjo ir jame buvo daugiau nei 300 šeimų, o tiek vaikų, kuriuos šios šeimos galėtų įvaikinti, nebuvo. 2012 metais buvo priimtas įstatymas, kad į sąrašą galima įtraukti tik šeimas, kurios pageidauja įvaikinti sveikatos sutrikimų ar specialiųjų poreikių turinčius ar vyresnius vaikus.
Nuspręsta, kad, be konkretaus vaiko, į sąrašą gali būti įrašomos tik lietuvių šeimos, nuolat gyvenančios užsienyje, arba kai vienas iš sutuoktinių yra lietuvis ir šeima gyvena arba Lietuvoje, arba užsienyje, o visos kitos šeimos dalyvauja specialiųjų poreikių turinčių vaikų programoje.
– Dažnai lietuvių šeimos, norinčios įsivaikinti, nerimauja, kad procesas trunka labai ilgai, o kiek tenka laukti užsieniečių šeimoms, kurios nori įsivaikinti vaiką iš Lietuvos?
O.Pedaniuk: Kiekvienu atveju laukimo laikas yra individualus. Mes nežinome, kiek turi laukti užsieniečių šeima savo šalyje, bet čia, Lietuvoje, viskas vyksta taip: vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą ir jei per šešis mėnesius neatsiranda lietuvių šeima, kuri norėtų jį globoti ar įvaikinti, tuomet speciali Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta komisija, kurių atstovai yra iš kitų institucijų, darbuotojai, turintys psichologo, medicininį išsilavinimą, sprendžia, ar galima pritarti vaiko tarptautiniam įvaikinimui. Jei priimamas sprendimas, kad tarptautinis įvaikinimas galimas, sudaromas galimų įvaikinti vaikų sąrašas ir jis išsiunčiamas dešimčiai akredituotų Lietuvoje veikiančių agentūrų ir laukiama, ar atsiras šeima, kuri galėtų tenkinti vaiko specialiuosius poreikius.
J.Juodytė: Viskas prasideda nuo šeimos pasirengimo. Būsimieji įtėviai privalo atitikti ne tik savo valstybės reikalavimus, bet ir Lietuvos. Savo šalyje būsimieji įtėviai lanko mokymus, pristato reikiamus dokumentus. Kaip greitai jiems pavyksta tai padaryti, priklauso nuo pačios šeimos.
Akredituotoms agentūroms siunčiamame sąraše pateikiamos vaikų charakteristikos be vardų, pavardžių, gyvenamųjų vietų. Taip saugomas jų privatumas. Išsiuntus sąrašą suteikiamas 40 dienų laikotarpis, per kurį šeimos turi teikti dokumentus, kuriuos tarnyba išnagrinėja ir priima sprendimą per septynias dienas – konkrečiam vaikui parenkama konkreti šeima. Nuo tada, kai vaikas parinktas, šeima turi 40 dienų, per kurias privalo pateikti visą dokumentų paketą, kad jie būtų įrašyti į sąrašą, ir po šio pateikimo tarnyba šeimai teikia pasiūlymą įvaikinti.
Kitas žingsnis – 40 dienų terminas, per kurį šeimos iš artimesnių šalių atvyksta su vaiku susipažinti, pabendrauti, siunčia laiškus. Globos namai ruošia vaikus susitikimui. Kai šeima pareiškia sutinkanti įvaikinti, pradedami ruošti dokumentai. Jie keliauja į teismą, kuris nagrinėja įvaikinimo bylą.
O.Pedaniuk: Užsieniečių šeimos gyvena laukimu, kaip ir lietuvių šeimos. Būna atvejų, kad dėl vieno vaiko įvaikinimo kreipiasi ir trys šeimos, vaikui parenkama tinkamiausia šeima, o kitos dvi šeimos išgyvena tam tikrą netektį.
– Ar užsieniečiams įtėviams taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir lietuviams?
J.Juodytė: Pirmiausia jie turi atitikti savo šalies keliamus reikalavimus įtėviams. Pavyzdžiui, JAV yra nustatytas tam tikras pajamų lygis. Lietuvoje paprastai laikomasi konfidencialumo, po įvaikinimo fakto į šeimos gyvenimą jokios institucijos nesikiša.
Svarbu pažymėti, jog Įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo užsienio valstybių institucijoms tvarkos aprašo 22.16 p. yra nustatyta, jog akredituotos institucijos atstovas Lietuvoje teikia tarnybai grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius dvejus metus po įvaikinimo – kas pusę metų, kitus dvejus metus – kartą per metus, po ketverių metų po įvaikinimo – kai to pareikalauja įtarnyba), kurią sudaro tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintos formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą ir vaizdinė medžiaga.
Per 2016 m. ataskaitiniu laikotarpiu gautos 284 ataskaitos po įvaikinimo apie užsienio piliečių šeimų įvaikintus vaikus bei jų adaptaciją kitose šalyse (2015 m. tarnyba gavo iš viso 292 ataskaitas po įvaikinimo, 2014 m. – 335 ataskaitas).
Iš jų 272 ataskaitas atsiuntė akredituotos Lietuvoje užsienio valstybių institucijos, 12 – užsienio valstybių centrinės įvaikinimo institucijos (3 ataskaitos gautos iš Airijos, 1 – iš Australijos, 5 – iš Prancūzijos ir 3 – iš Vokietijos). Paminėtina, jog tarnyba, analizuodama grįžtamosios informacijos atskaitas apie įvaikintus vaikus, daugeliu atvejų stebėjo teigiamus vaikų integracijos į šeimą atvejus bei vaikų asmeninį progresavimą (kalbos tobulėjimas, aukštesnis socialinių įgūdžių lygis, pagerėjusi sveikata ir emocinė būklė), tačiau ir kiekvienu individualiu įvaikinimo atveju, esant problemoms šeimoje, sutuoktiniams bei jų įvaikintiems vaikams yra teikiama profesionali pagalba, įtėviai bendradarbiauja su atitinkamais specialistais (psichologais, psichoterapeutais ir kt.), atviri specialistų rekomendacijoms dėl auginamų vaikų jų šeimoje. Tai lemia sėkmingesnę vaikų adaptaciją įtėvių šeimose. – Kokią informaciją apie vaiką gauna pretendentai į įtėvius?
O.Pedaniuk: Jiems pateikiama visa informacija, susijusi su vaiko gyvenimo sąlygomis, apie jo biologinę šeimą bei visa informacija apie vaiko sveikatą ir tai, kokių specialistų pagalbos gali prireikti.
J.Juodytė: Dažnai šeimos turi tam tikrą įsivaizdavimą, lūkesčius ir norus. Tai paprastai šeimos aptaria su socialiniais darbuotojais ir apie tai rašoma Namų studijoje. Perskaičius ją neretai apima jausmas, kad esi apsilankęs tų žmonių namuose. Šios studijos būna labai išsamios ir plačios, o viena iš Namų studijos dalių yra apie tai, kokį vaiką jie ketintų, galėtų ir norėtų įvaikinti.
O.Pedaniuk: Namų studijose dažnai būna pridėta daug nuotraukų iš namų, laisvalaikio, atsispindi visas šeimos gyvenimas. Skaitant Namų studiją prieš akis dėliojasi konkrečios šeimos paveikslas. Taip pat būna pridėti psichologiniai testai. Kiekvienu atveju aptariamas šeimos genealoginis medis, kilmė, pateikiama informacija, ar giminaičių šeimos turi vaikų, ar bendrauja tarpusavyje ir pan. Buvo toks atvejis, kai vaiką, turintį lengvą autizmą, įvaikino švedai, kurie patys veisia arklius ir užsiima kaniterapija, kuri labai veiksminga dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.
– Dažnai stebina užsieniečių noras įvaikinti vaikus iš Lietuvos, juk atrodytų kiekvienoje šalyje yra likimo nuskriaustų vaikų. Kas paskatina žmones įvaikinti lietuvių vaikus?
O.Pedaniuk: Tendencijos atskleidžia, kad užsieniečiai dažniausiai įvaikina sulaukę maždaug 41 metų ir vyresni, lietuvių šeimos tam ryžtasi būdamos jaunesnės. Pavyzdžiui, italai savo temperamentu, šeimos ryšiais, europietiška kilme yra panašūs į lietuvius. Todėl Lietuva ir bendradarbiauja su tomis valstybėmis, su kuriomis turime tautinio identiteto panašumų.
Paprastai vaikus iš Lietuvos norinčios įvaikinti šeimos turi kokį nors ryšį su mūsų šalimi – per senelių kilmės šaknis, kitus giminystės ryšius ir pan. Labai reti atvejai, kai norą įvaikinti pareiškia jokių ryšių su Lietuva neturintys užsieniečiai.
J.Juodytė: Neretai šeimos, kurios ryžtasi įvaikinti kokių nors sutrikimų turintį vaiką, jau turi šia liga sergančių vaikų arba jų būta jų giminėje. Jie patys smulkiai išdėsto, ką žino apie vieną ar kitą ligą, su kokiais specialistai jiems yra tekę susidurti ir kokią pagalbą vaikui teiks. Būna taip, kad šeimoje jau auga vienas vaikas, turintis Downo sindromą, ir šeima nori įvaikinti antrą tokį, nes šie vaikai turi savo kalbą ir savo supratimą.
Dažnai vaikus įvaikinti iš Lietuvos pasiryžę žmonės nurodo, kad teko susipažinti su Lietuva: jie čia lankėsi, keliavo, turi draugų. Įtėviai iš tolimesnių šalių, tokių kaip JAV ar Kanada, taip pat savo rate paprastai turi lietuvių, yra įsitraukę į bendruomenių veiklą, pažįsta mūsų papročius ir tradicijas. Tad šios šalys nėra tokios tolimos, kaip gali atrodyti pažiūrėjus į kilometrų skaičių.
– Kaip atrodo šeimos ir vaiko bendravimas iki paskutinių formalumų sutvarkymo?
J.Juodytė: Kai šeimos iš užsienio atvyksta susipažinti su vaiku, jos labai atsakingai tam ruošiasi, jau moka lietuviškų žodžių. Įtėviai visuomet labai domisi kilmės šalimi, nes žino, kad į šeimą ateis lietuvių kilmės vaikas. Paprastai būsimi įtėviai atvykę čia praleidžia savaitę ar pusantros, tada išvyksta, teikia sutikimą ir laukiama sprendimo.
Per tą laiką įtėviai vaikams rašo laiškus, primena vaikui, kad jis labai laukiamas. Žinoma, laiško turinys priklauso nuo vaiko amžiaus, bet dažnai atsiunčiama įvairios informacijos apie šalį, į kurią vaikas vyks, pridedama jo būsimo kambario nuotraukų, kartais įdedamas kalendorius, kad vaikas galėtų braukyti dienas laukdamas kito susitikimo. Vaikas taip pat turi būti rengiamas pokyčiams.
– Kiek kainuoja įvaikinimas užsieniečių šeimai?
O. Pedaniuk: Lietuvoje veikia dešimt akredituotų organizacijų, vykdančių tarptautinį įvaikinimą: keturios – Italijos, dvi – JAV, po vieną iš Švedijos, Ispanijos, Naujosios Zelandijos ir Kanados. Visa informacija apie tai, kokius mokesčius ima kiekviena tos šalies akredituota institucija, ir jų sąrašą galima rasti tinklalapyje www.vaikoteises.lt teikiamoje informacijoje dėl tarptautinio įvaikinimo.
Šie mokesčiai mokami už visą procesą: nuo įtėvių dokumentų parengimo iki pat vaiko paso, imigracijos vizos sutvarkymo klausimų. Kiekviena šalis taiko skirtingus įkainius, kurie priklauso nuo kiekvienos valstybės nustatytų teisės aktų. Akredituotos organizacijos gali nustatyti tik pagrįstus mokesčius, susijusius su dokumentų parengimu. 1993 m. Hagos konvencijos 32 straipsnyje nustatyta, jog niekas neturi teisės finansiškai ar kitaip pasipelnyti iš veiklos, susijusios su įvaikinimu. Galima reikalauti padengti išlaidas, susijusias su įvaikinimu, įskaitant realų užmokestį asmenims, dirbantiems šioje srityje. Įvaikinimo centrų direktoriai, administratoriai ir tarnautojai už suteiktas paslaugas neturi gauti nepagrįstai didelių atlyginimų. Natūralu, kad užsieniečių šeimai atsiranda tam tikrų išlaidų: vertimai, dokumentų sutvarkymas, kelionė, apgyvendinimas Lietuvoje.
– Įvaikinančių šalių sąraše yra ir Naujoji Zelandija. Ar daug vaikų išvyksta pradėti naujo gyvenimo į šią šalį?
J.Juodytė: Ne, tokių atvejų labai mažai. 2016 metais Naujosios Zelandijos piliečiai įvaikino iš Lietuvos vieną vaiką, turintį emocijų ir elgesio sutrikimų. Bet ši šeima taip pat turi lietuviškų šaknų.
