Europarlamentarai įpareigojo Europos Komisiją parengti teisės aktus, kurie būtų taikomi bendrovėms, valstybės įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms ir neleistų atskleisti informatorių konfidencialumo, užkirstų kelią tiriamąja žurnalistika užsiimančių asmenų persekiojimui.
EP stiprinti tiriamosios žurnalistikos ir jos informacijos šaltinių apsaugą skatina pirmiausia ES lėšų naudojimo skaidrumo sumetimai.
Tik remiantis apie korupcijos ir sukčiavimo atvejus pranešančių žmonių budrumu ir žurnalistiniais tyrimais galima stiprinti valstybės įstaigų bei privačių įmonių atsakomybę naudojant ES pinigus, skleisti sąžiningumo kultūrą visuomenėje.
Europarlamentarai netgi pasiūlė įkurti nepriklausomą ES informacijos rinkimo biurą su padaliniais Bendrijos valstybėse, kuris padėtų informatoriams išsaugoti konfidencialumą ir teikti informaciją apie finansinius pažeidimus.
Tokiais duomenimis itin sėkmingai galėtų naudotis žurnalistinius tyrimus atliekanti žiniasklaida.
Tiriamosios žurnalistikos atstovams yra siūloma nustatyti tokią pat apsaugą kaip ir informatoriams apie korupcines veikas.
Neatsitiktinai Europos politikams parūpo griežčiau ginti informacijos šaltinius. Apie ES institucijų neskaidrią veiklą pranešantys asmenys ar ją tiriantys žurnalistai ir dabar Bendrijos lygiu yra neblogai apsaugoti, jiems negresia joks teisinis persekiojimas. Tačiau kitokia padėtis pavienėse ES šalyse.
Žinoma daugybė atvejų, kai valdžios įstaigos riboja žurnalistų ir aktyvių piliečių galimybę susipažinti su dokumentais, slepia nuo jų neteisėtas ar žalingas visuomenei veikas, nors tokios informacijos skleidimas turėtų būti prioritetinis viešasis interesas.
Kai neteisėtos veiklos faktai paviešinami, tai padarę asmenys sulaukia šaukimų į teismus, kaltinami pakenkę bendrovių reputacijai, pažeidę į neskaidrią veiklą įsivėlusių asmenų garbę ir orumą.
Todėl EP siūlo sustiprinti ir suvienodinti apie neteisėtą ES pinigų naudojimą pranešančių informatorių ir tokius atvejus tiriančių žurnalistų apsaugą.
Suprantama, neskaidrus ES pinigų naudojimas – tik dalis žurnalistų savo šalyse tiriamos korupcijos atvejų. Europarlamentarai, gal vengdami kištis į nacionalinius valstybių reikalus, pabrėžia pirmiausia Bendrijos lėšų grobstymo temas.
Tačiau iš EP tribūnos nuskambėjo ir raginimas visoms šalims nekriminalizuoti informacijos šaltinių veiksmų ir netgi užtikrinti, kad už bet kokį informatorių persekiojimą būtų baudžiama.
Ar tai Lietuvai aktualūs siūlymai? Be jokios abejonės. Tiesa, iš Baudžiamojo kodekso buvo išbraukta nuostata dėl garbės ir orumo įžeidimo, palikta tik civilinė atsakomybė, numatant išlygą, kad ir ji netaikoma, kai informacijos netikslumų atsiranda siekiant sąžiningai informuoti apie viešo asmens valstybinę ir visuomeninę veiklą.
Vis dėlto šią visose demokratinėse šalyse įprastą teisės normą Seimas pamėgino iš esmės pakeisti. Baudžiamosios atsakomybės už įžeidimą neketinta sugrąžinti, bet sumanyta atsisakyti išlygos, kuria naudojasi daugiausia žurnalistai, – nepriteisti baudų civilinius ieškinius teikiantiems viešiems asmenims, jei netikslumai nebuvo tyčiniai.
Po žurnalistų protestų ir teisės specialistų išvadų, kad šios pataisos kelia realų pavojų žodžio laisvei, jos buvo atšauktos.
Juk viešiems asmenims – dažniausiai politikams – buvo sukurtos sąlygos teikti civilinius ieškinius ir reikalauti didžiulių kompensacijų žalai atlyginti kas kartą, kai apie juos bus kritiškai parašyta, jei jie tai įvertins kaip savo garbės ir orumo įžeidimą. Pakaktų netiksliai pateikti kokį faktą ar detalę ir tai galėtų tapti pagrindu finansiniam vėzdui.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė šias pataisas vetavo, o premjerui Sauliui Skverneliui irgi paraginus jų atsisakyti Seimas atsitraukė. Lyg ir viskas baigėsi gerai, bet tai perspėjimas visuomenei, kad reikia būti budriems ir stebėti, ar nesikėsinama į žodžio laisvę.
Juo labiau kad anaiptol ne vien įstatymai lemia žurnalistų galimybes atlikti savo profesinę pareigą. Labai svarbu ir informacijos gavimo sąlygos, o šiuo požiūriu Lietuvos valdininkai ir politikai dažnai elgiasi priešingai, nei rekomenduoja europarlamentarai, – ne padeda, o visaip trukdo rinkti duomenis, susipažinti su dokumentais.
Net prieinama iki absurdo. Naujausias pavyzdys – Seimo etikos sargų vadovės Ritos Tamašunienės reikalavimas, kad „Lietuvos rytas“ atskleistų šaltinį, kaip gavo skundo dėl parlamentarės Aušros Maldeikienės elgesio tekstą.
Seimo komisijos posėdis buvo viešas, o skundas nelaikytas slaptu ir aptartas dalyvaujant žurnalistams. Nesuprantama, kokia čia gali būti paslaptis ir kaip galima reikalauti atskleisti, kas skundą parodė „Lietuvos rytui“.
Susidaro įspūdis, kad Seimo nariai verda savo sultyse, nejausdami, kad iš Vakarų Europos pučia visai kitokie vėjai.
Daugeliui mūsiškių politikų būtų pravartu paskaityti EP rezoliuciją, raginančią ginti ir saugoti tiek žurnalistus, tiek jų informacijos šaltinius.
