Į diskusija „Skirtingi Lietuvos veidai“ pašnekovus pakvietęs žurnalistas Rytis Zemkauskas savo pašnekovus provokavo: „Valstybei jau tūkstantis metų, ją jau pažinome, bet ar galime susitarti, kokia ta valstybe yra? Net ir šioje salėje susiginčytumėme, jei reiktų sutarti dėl konkrečių sąvokų?“
Anot jo, kartais stebint viešąją erdvę apima keista šizofrenija, kad šalies įvaizdis kuriamas sau, o gyvenimas teka sau. „Ar reikia kurti Lietuvos įvaizdį? C. Monet nutapė lelijas ir dėl to mes žinome Prancūziją, bet juk Prancūzija neturi mums sakyti, kad yra drąsi šalis? Ar nėra taip, kad šalies įvaizdžio kūrimas yra elito projektas, skirtas masėms, tad nelabai veikia?“ – klausė R. Zemkauskas.
Tebeturime kompleksų
Diskusijoje dalyvavęs Pasaulio lietuvių sąjungos pirmininkas Simonas Černiauskas teigė, kad tik palikus savo šalį imama suprasti, kokia ji svarbi: „Kai išvyksti į užsienį, tampa labai svarbu, kad kiti žinotų, kas ta Lietuva ir labai susijaudini, kai kas nors to nežino, nors kinui ar japonui tai labai sunku paaiškinti. Čia esama tam tikro nevisavertiškumo komplekso“. Jis teigė ne kartą pastebėjęs, kad tas pats jausmas apima ir jo bičiulius iš tokių šalių kaip Kongas, kurie taip pat svetimšaliui skuba aiškinti, kur iš tiesų yra jo gimtoji šalis.
S.Černiauskas pritarė idėjai, kad pasakojimui apie šalį prasminga pasitelkti simbolius: „Tačiau šie simboliai turi sietis su realiu paveikslu, galima save reklamuoti slovakiškais nameliais ir duona, bet tai turi būti panašu į mus“, – ironizavo jis, primindamas neseniai vykusį skandalą, kuomet viename iš Turizmo departamento projektų Lietuvos įvaizdžio kūrimui buvo naudojamos nuotraukos, padarytos kitose šalyse.
„Strategija yra pasakojimas, surišantis detales. Juk Lietuvoje gaminame lazerius, bet tai nėra tik produktas, tai kūrybinės galios, vertybių išraiška“, – sakė S.Černiauskas.
Paklaustas, ar kitose šalyse žmonės žino Lietuvą, jis nesudvejojęs atsakė: „Vokietijoje Lietuvą visi žino. Kartą netoli Austrijos sienos senukai manęs klausė, kur yra Lietuva, tai atsakiau, kad šalia rytprūsių ir viskas jiems buvo aišku. Vokiečiai žino Pabaltijo regioną, tačiau tikras iššūkis yra papasakoti, kuo mes skiriamės nuo latvių“.
Kaip jaučiamės, taip ir kalbame
Šiuo metu Kipre gyvenanti rašytoja ir vertėja Dalia Staponkutė teigė, kad mūsų tautiniame charakteryje užkoduotas noras žinoti, ką apie mus galvoja kiti: „Mums svarbu, kaip kiti mus mato ir vertina. Mažai ir naujai atkurtai valstybei reikia labai daug laiko kol ji atsiranda žemėlapyje, kalbu ne apie geografinį žemėlapį... Kaip žmogus jaučiasi savo valstybėje, taip jis apie ją pasakoja kitiems. Per mūsų asmeninį pasakojimą kuriamas labai stiprus įvaizdis, kaip mes jaučiamės viduje.“
Anot jos, šiandien valstybių sienos dyla, bet kartu ir atsiranda naujos, tad Lietuvai būtina kuo daugiau skirti dėmesio savo literatūros vertimui į kitas kalbas ir taip pasakoti apie save, savo pasaulėjautą.
„Reikia nuolatinio mūsų rašytojų kūrinių vertimo į kitas kalbas ir kultūras. Nebe tiek svarbus valstybės simbolis, kiek kultūros balsas“, – sakė ji.
D. Steponkutė teigė, kad lietuviams vis dar reiktų mokytis svetingumo: „Pusę gyvenimo praleidau Viduržemio jūros regiono kultūroje, ten atvykę žmonės jaučiasi gerai, jų draugiškumas palieka puikų įspūdį svečiams. Aišku, Kipras yra atostogų šalis, kuri turi savų dramų, bet kultūra „žmogus – žmogui“ yra tai, ką jie perduoda tiesiogiai ir joks internetas nesukurs. Turime pasimokyti svetingumo“, – kalbėjo ji.
Diskusijos dalyvė pasakojo, kad dažnai sulaukianti klausimų, ar lietuvių kalba nėra rusų kalbos tarmė ir apskritai, koks tai dialektas. „Tada pradedu detaliai pasakoti, kokia sena lietuvių kalba, ir ką ji davė pasauliui. Visiems labai įdomu, kokia kalba mes šiandien kalbame. Dažnai būna tai, kad išgirdę žodį „Lietuva“ žmonės sako: „O... Sabonis..“
Domina kalba ir krepšinis
Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Rita Valiukonytė teigė, kad Lietuva tikrai turinti kuo nustebinti pasaulį: „Turime daug perliukų, reikia susirūpinti, kaip juos iškelti į paviršių. Daug kas ateina iš kūrybiškumo, juk vis girdime apie šalis, kai jose kažkas įdomaus įvyksta. Suprantama, kad norint kažką parduoti, reikia turėti turinį.“
R. Valiukonytė tikino dažnai sulaukianti klausimų dėl savo gimtosios kalbos, o Jungtinėje Karalystėje neretai Lietuva besidomintys pašnekovai skuba pasigirti pažįstantys lietuvį ar lietuvę. Po šio pasisakymo diskusijos dalyviais suskubo juokauti, kad Londonas – tai trečias didžiausias Lietuvos miestas po Vilniaus ir Kauno.
