Aidas Puklevičius. Per balas į žvaigždes ir atgal

Ką tik pasibaigusi Knygų mugė vėl priminė, kad gyvenime juoda ir balta visuomet vaikšto greta. Kartais susipindamos į daugiau nei penkiasdešimt pilkų atspalvių, o kartais vėl atšokdamos atgal į pieno baltumą ar kyšininko sapno juodumą.

Daugiau nuotraukų (1)

Aidas Puklevičius („Lietuvos rytas“)

Feb 28, 2017, 5:04 AM, atnaujinta Apr 8, 2017, 10:29 PM

Viena vertus, buvo dešimtys tūkstančių žmonių, kurie kantriai laukė pusvalandinėse eilėse, kad galėtų pasiklausyti ne šiaip sau tuščių autoritetų socialiniuose tinkluose, besidalijančių vienadienėmis fotografijomis, o kantriai rašančių knygas, už kurias retai šiais laikais sulauksi dėmesio, o juo labiau – turtų.

Tarp tų žmonių – kokių dešimties metų vaikinukas, atvažiavęs iš Kauno, visas mugės dienas ėjęs į susitikimus su rašytojais, turėjęs užrašų knygutę mėgstamų autorių autografams, ir, galima lažintis, jau suspėjęs perskaityti daugiau knygų nei statistinis tautietis per visą gyvenimą.

Kita vertus, buvo kliuksinčiais dirvonais virtusios LITEXPO parodų rūmų prieigos, savo purvynu puikiai iliustruojančios ne tiek besikeičiantį klimatą, kiek šios įmonės vadovų apsileidimą. Penkerius metus iš eilės stebėtis atlydžiu vis žadant: oi, dabar tai jau tikrai asfaltuosime aikštelę, reiškia, švelniai tariant, elementarios pagarbos savo klientams stoką.

Todėl tas žirgliojimas per molį link spausdinto žodžio priminė amžiną tradiciją, kurią mums dažnai pasakoja tėvai ir seneliai. Kaip jie į mokyklą per pusnis eidavo ištisus kilometrus, kaip norėjo tos mokslo šviesos ir kaip dabartinė karta šito neįvertinanti.

Vėlgi – neabsoliutinkime. Gausybė vaikų mugėje turėtų pasufleruoti, kad ne visi jie neišgali sekundės ištverti nepatapšnoję „Snapchat“, „WhatsApp“ ar kito socialinio tinklo, kuriame suaugusieji – vis dar reti svečiai.

Lygiai taip tai primena, kad ne visos tradicijos yra pageidaujamos ir saugotinos. Kaip ir mugėje užvirusi arši diskusija dėl Užgavėnių. Priminsiu, ietys buvo laužomos ir kardai kryžiavosi dėl kai kurių Užgavėnių personažų. Morę su Kanapiniu ir Lašininiu palikime nuošalyje, verčiau pažvelkime į svetimų gaivalų, kaip pasakytų koks tarpukario veikėjas, atvaizdus – žydų ir čigonų.

Tarsi ir būtų teisūs teigiantys, kad folklorinė tradicija turi būti autentiška. Nes jeigu ją imsi reformuoti pagal nūdienos politinio korektiškumo reikalavimus, kokia ji tada bus tradicija?

Lygiai taip pat teisūs ir tie, kurie sakė, jog tokios autentiškos tradicijos labiau tinka būti rodomos tautosakos rezervatuose, tokiuose kaip Rumšiškės. Ten, dūminių pirkių apsuptyje, niekam nekiltų klausimų, jog XIX amžiuje žydas mūsų kaimiečių buvo matomas lyg smulkus „šmugelninkas“ su įtartinai kabančia nosimi. Nes koks teatras, toks ir spektaklis.

Tačiau kokio galo tokią pasenusią tradiciją tempti už ausų į XXI amžių, kur mūsų akiračiai smarkiai prasiplėtę?

Tradicijos, kad ir kokios autentiškos jos būtų, nėra šventos karvės. Vienos, žiūrėk, ima ir numiršta sava mirtimi visuomenėje, išlikdamos tik tarp archajiškų kultų gerbėjų. Kitos prisipildo naujo turinio, kinta, banguoja ir ilgainiui išsilieja net visiškai nauja forma. Trečios apskritai atsiranda naujos ir laukia savo eilės numirti kaip ir visi žmonių sugalvoti ritualai.

Tuo tarsi ir būtų galima baigti diskusiją apie Užgavėnes, jei ne amžinas, šįkart – tikrai amžinas, noras pasinaudoti bet kokiu pretekstu iki gyvo kaulo nusibodusiems prietarams atrajoti. Paskaičius komentarus susidaro įspūdis, jog daugybei aktyvistų šiaip jau nusispjauti ir į pačias Užgavėnes, ir į jų personažus. Jiems daug įdomiau paburnoti prieš tuos, kurie drįso pakrutinti tokį opų klausimą.

Mat, remiantis jų amžina logika, šiandien paprašys šiek tiek jautriau pažiūrėti į žydus ir čigonus, rytoj prileis pabėgėlių iš Vidurinių Rytų, poryt atims vaikus iš tėvų, užporyt visus prievarta tuoks tik su tos pačios lyties atstovais, o apie tai, kas darysis po savaitės, net pamąstyti baugu.

Ir po tokių šlubo mąstymo recidyvų grįžti vėl, žmogus, prie Knygų mugės temos ir galvoji, ką tau tai primena.

Teisingai, tą patį purvyną. Kurio kai kurie taip ir neišbrenda, kad priartėtų prie spausdinto žodžio. O tik klimpsta vis giliau, kol savo purvinus pusbačius irgi ima išdidžiai vadinti tradicija, kurios nevalia grandyti ir valyti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.