Paklausus, kas toks buvo S.Banaitis, nemažai kauniečių tikriausiai neatsakytų. Nepaisant to, jog šis vyras ypač saugojo lietuvybę ir labai prisidėjo prie to, kad Kaunas iš nedidelio carinio miestelio-tvirtovės per 20 metų taptų šiuolaikišku Europos miestu.
Kaip Kaune įamžintas ir puoselėjamas šio ir kitų signatarų atminimas?
L.Butkienei atrodo, kad tuo labiausiai rūpinasi į Vasario 16-osios klubą susibūrę signatarų palikuoniai. Kai kuriems jų skaudu, jog miestas per mažai nuveikė, kad šie žmonės būtų tinkamai pagerbti. Moteris vis dar tikisi, kad ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui signatarai nebus pamiršti.
Kauno savivaldybės tarnautojai jau pradeda girdėti savo gyventojus, ir atminimo ženklų, net paminklų signatarams turėtų atsirasti daugiau.
Prisimena ne visas pavardes
Prisimindami 1918 metų vasario 16 dieną pasirašyto Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, daugelis pirmiausia pagalvoja apie Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį, Joną Vileišį, Joną Basanavičių, pamini dar vieną kitą pavardę.
Tarp 20 signatarų buvo ir S.Banaitis. Tačiau einant metams jo atminimas blėsta. Nors iš tiesų šis žmogus ir jo darbai kauniečiams turėtų būti įdomūs, nes buvo reikšmingi. S.Banaičio atminimą labiausiai puoselėja jo giminaitė, buvusi istorijos mokytoja L.Butkienė. Signataro žmonos Marijos brolis Juozas Pranaitis buvo jos senelis.
Įkūrė lietuviškas mokyklas
S.Banaitis gimė 1866 metais Vaitiekupių kaime netoli Šakių. Anksti mirus tėvui nebaigė mokslų Marijampolės gimnazijoje, turėjo padėti motinai ūkininkauti.
Vėliau baigė Buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge.
Spaudos draudimo metais įsitraukė į lietuviškumą puoselėjančią veiklą, paslapčia platino lietuvišką spaudą, pažinojo Vincą Kudirką.
1905 metais S.Banaitis įsikūrė Kaune ir čia gyveno iki pat mirties. Būtent Kaune jis ir nuveikė reikšmingiausius savo darbus.
1905 metais būsimasis signataras įsteigė pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune.
Vokiečių okupacijos metu, 1915 metais, jis įkūrė 12 lietuviškų pradžios mokyklų bei „Saulės“ gimnaziją.
1917 metais Vilniuje jis išrinktas į Lietuvos Tarybą.
Tarpukariu šis signataras prisidėjo prie Prekybos ir pramonės banko, Lietuvos garlaivių akcinės bendrovės steigimo. Paskutiniais gyvenimo metais jo rūpesčiu buvo įkurta dabartinė Kauno autobusų stotis. S.Banaitis buvo jos viršininku.
Signataras mirė 1933 metais ir buvo palaidotas Kauno kapinėse. Sovietmečiu artimieji jo palaikus perkėlė į Petrašiūnų kapines.
Lėšų skiria anūkai iš JAV
Tai – tik svarbiausi, bet sausi faktai apie signatarą, atskleidžiantys, kad S.Banaitis darbavosi įvairiausiose srityse ir Kauno istorijoje paliko reikšmingų pėdsakų.
Tačiau domintis, kaip įamžintas šio signataro atminimas, Kaune galima rasti tik kelis kuklius ženklus.
Petrašiūnų kapinėse galima rasti S.Banaičio kapą, ant kurio stovi paminklas, simbolizuojantis užverstą knygą.
Ant Rotušės aikštės 23 namo, kur veikė S.Banaičio įsteigta spaustuvė, kabo kukli atminimo lenta su bareljefu. Ji pakabinta 1996 metais.
1997 metais S.Banaičio vardu pavadinta gatvė Romainiuose.
Atskira knyga išleista signataro biografija, keletas lankstinukų.
„Visa tai padaryta palikuonių pastangomis“, – atsiduso L.Butkienė.
Susiduria su abejingumu
Kaunietė „Laikinajai sostinei“ pasakojo, kad S.Banaitis turėjo 5 vaikus. Juos likimas išblaškė.
Dabar 4 signataro anūkai gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose. Kartais atvyksta į Lietuvą, garsiojo giminaičio atminimo nepamiršta, finansavo atminimo lentos įrengimą, paminklo kapinėse pastatymą.
Kadangi L.Butkienė gyvena Kaune, ji labiausiai ir rūpinasi S.Banaičio atminimu.
Tačiau moteriai vis dažniau nusvyra rankos, nes sakė susidurianti su keistu žmonių abejingumu.
Muziejui faktai nerūpėjo
L.Butkienė pasakojo, kad rinkdama medžiagą apie S.Banaitį manė, jog nemažai apie jį turėtų sužinoti apsilankiusi Kaune veikiančiame Lietuvos švietimo muziejuje.
„Tačiau likau nustėrusi. Kai darbuotojų ėmiau klausinėti apie S.Banaitį, paaiškėjo, kad apie jį muziejuje nėra jokios medžiagos. Jie pasiūlė tik nemokamai suteikti salę, jei norėčiau surengti S.Banaičiui skirtą vakarą. Net nepasidomėjo, kokios medžiagos turiu aš, gal ji būtų naudinga muziejui“, – stebėjosi moteris.
Istorijos mokytoja sakė pajutusi, kad muziejininkai tik svajojo užsirašyti pliusą, kad jų patalpose vyko renginys, tačiau asmenybė, kuri sudėtingais laikais Kaune įsteigė 12 lietuviškų pradžios mokyklų ir „Saulės“ gimnaziją, jiems visai nerūpėjo.
„Tuomet Kaunas buvo daugiatautis miestas. S.Banaitis suvokė, kad lietuvybę galima pradėti puoselėti būtent nuo vaikų, steigiant pradžios mokyklas. O juk karo metais susitarti su okupacine vokiečių valdžia dėl jų steigimo nebuvo paprasta“, – kalbėjo L.Butkienė.
Lietuvos švietimo muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Gabija Mackevičiūtė sakė girdėjusi, kad kažkas ieškojo žinių apie S.Banaitį. Tačiau galbūt kilo nesusipratimas.
„Muziejuje medžiagos apie patį signatarą neturime, yra tik kelios jo spaustuvėje išleistos knygos“, – teigė muziejininkė.
Dėl spaustuvės užstatė ūkį
Moteris pasakojo, kad susidūrė ir su miesto valdžios atstovų abejingumu.
1996 metais minint 130-ąsias S.Banaičio gimimo metines, artimieji norėjo, kad ant Rotušės aikštės 23-iojo namo būtų pakabinta atminimo lenta. Šiame pastate – pirmojoje lietuviškoje spaustuvėje Kaune buvo leidžiamos ne tik knygos. Vokiečių okupacijos metais buvo spausdinami ir atsišaukimai prieš svetimšalių valdžią.
Kad spaustuvę išlaikytų ir mokėtų algas darbininkams, S.Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose.
Ši spaustuvė buvo tapusi miesto kultūrinio gyvenimo traukos centru.
„S.Banaitis siekė, kad ir darbininkai lavėtų. Todėl iš spaustuvininkų subūrė kanklininkų ansamblį. Iš jo vėliau išsirutuliojo kanklininkų draugija“, – pasakojo moteris.
Šiame pastate gyveno ir pats spaustuvininkas.
„Iš amžininkų prisiminimų sužinome, kad jo kambarys priminė vienuolio celę – stovėjo kukli lova, dvi kėdės – jokios prabangos“, – pasakojo L.Butkienė.
Atminimo lenta rūpinosi pati
Signataro giminaitė norėjo, kad miestas prisidėtų prie atminimo lentos įrengimo ant buvusios spaustuvės pastato.
„Tuometiniai Kultūros skyriaus darbuotojai abejingai atšovė, kad turime sukurti projektą ir laukti.
Galbūt po metų pavyks gauti pinigų ir lentos sukūrimą finansuos miestas. Supratome, kad mūsų lūkesčiai migloti“, – prisiminė moteris.
Lentos, kurią sukūrė skulptorius Kazimieras Švažas ir architektas Jonas Lukšė, gamybą taip pat finansavo signataro palikuoniai.
Beje, istorinės medžiagos apie spaustuvę bei šią S.Banaičio veiklą nė viename Kauno muziejuje moteris sakė taip pat neradusi. Informacijos aptiko bibliotekose vartydama seną spaudą.
Stoties kūrėju nesidomėjo
Kiek daugiau nei prieš metus buvo pradėta Kauno autobusų stoties rekonstrukcija. L.Butkienė pasakojo, kad tada susitiko su stotį valdančios įmonės „Kautra“ atstovais.
„Paklausiau, ar jie žino, kad S.Banaitis parinko vietą dabartinei autobusų stočiai, pasirūpino, kad keli sklypai būtų išpirkti iš gyventojų, ir prižiūrėjo stoties statybą. Jis stočiai ir vadovavo, ir glaudėsi viename iš kambarių“, – pasakojo kaunietė.
S.Butkienė teigė išgirdusi iš „Kautros“ atstovų, jog jiems tai nerūpi.
Kaunietė pasidžiaugė bent tuo, kad senasis raudonų plytų stoties pastatas iš išorės buvo deramai atnaujintas, jam grąžintas autentiškas vaizdas.
„Kautros“ generalinis direktorius Linas Skardžiukas sakė, kad jis idėjai S.Banaičio atminimą įamžinti autobusų stotyje pritartų.
„Tačiau reikia pasitarti su specialistais, kaip tai padaryti deramai“, – sakė L.Skardžiukas.
Norėtų daugiau dėmesio
L.Butkienė pasakojo, kad sovietmečiu užsiminti, jog giminėje yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, negalėjo. Ypač apie tai neprasitarti svetimiems ragino tėvai.
Tačiau šeimoje šis faktas visada buvo žinomas ir Vasario 16-oji buvo ypatinga diena.
Dabar Vasario 16-osios klubo nariai – signatarų giminės – stengiasi važinėti po mokyklas, pasakoti apie signatarų veiklą ir asmenybes.
„Jauniems žmonėms atrodo neįtikėtina, kad su signatarais susijusių žmonių dar yra gyvų, tačiau jie labai smalsūs. Kai pradedi pasakoti, susidomėjimas iškart padidėja“, – pasakojo L.Butkienė.
Todėl moteris įsitikinusi, kad žinių apie signatarus reikėtų skleisti daugiau, taip pat ryškiau paženklinti vietas, susijusias su šiomis iškiliomis asmenybėmis.
L.Butkienė norėtų, kad Kaune kokiai nors mokyklai ar gimnazijai būtų suteiktas S.Banaičio vardas. Taip pat svajoja, kad ir ant autobusų stoties pastato atsirastų signatarui skirta atminimo lenta.
Gėles veža į kapines
Ar bent minint Vasario 16-ąją signatarai ir jų atminimo puoselėtojai prisimenami?
„Yra tik viena tradicija. Kiekvienais metais vasario 15 dieną visi signatarų giminių atstovai pakviečiami į Prezidentūrą. Ten mums įteikiama gėlių. Jas vėliau vežame ant signatarų kapų ar į kitas su jais susijusias vietas“, – pasakojo L.Butkienė.
Šiemet visi Vasario 16-osios klubo nariai gavo kvietimus į koncertą, kuris šventinę dieną vyks „Žalgirio“ arenoje.
„Signatarai vis labiau pamirštami. Peržvelgiau, kokie renginiai planuojami 2018 metais, kai minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Ko nors, kas būtų susiję su signatarais, kol kas neradau. Bet vis dar neprarandu vilties“, – sakė L.Butkienė.
Reikėtų labiau pagerbti ir J.Vileišį
Remigijus Gulbinas
Vasario 16-osios klubo vadovas, signataro Petro Klimo giminaitis
„Vasario 16-osios klubas įsteigtas 1998 metais. Klubo nariai – tik giminystės ryšiais su signatarais susiję asmenys. Tokių yra 200. Tai ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose užsienio šalyse gyvenantys žmonės.
Prie mūsų veiklos prisideda ir kelios dešimtys klubo bičiulių. Tai žmonės, kuriems tiesiog įdomi su signatarais susijusi istorija ir jos puoselėjimas.
Mes stengiamės, kad apie signatarus kuo daugiau žinotų jaunimas, nes neretai pastebime, kad jiems tai paslaptinga, tolima ir nežinoma istorija.
Apie ją stengiamės pasakoti atskleisdami nusipelniusių žmonių bruožus, veiklą, ne sausus faktus. Svarbiausias mūsų tikslas – parodyti jaunimui, kad paprastas žmogus gali tapti asmenybe, kuriai statomi paminklai.
Signatarų vardus iš mūsų atminties trynė sovietmetis. Tačiau dabar patys per mažai vertiname vyrus, kurie, pavyzdžiui, Kauną iš carinio tvirtovės tipo miestelio pavertė įspūdingu Europos miestu. Dėmesys signatarų palikimui iš valdžios institucijų yra nepakankamas.
Kauniečiams turėtų būti svarbus signataras ir ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis. Šios giminės palikuonys gyvena Vilniuje ir ketina už savo lėšas pastatyti paminklą broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams.
Manau, kad ir Kaune J.Vileišio atminimas turėtų būti įamžintas geriau nei dabar. Daugiau dėmesio nusipelnė ir S.Banaitis.“
Signatarų atminties ženklų padaugės
Jūratė Norvaišienė
Kauno savivaldybės Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupės vadovė
„Aleksoto bendruomenė centras yra pateikęs prašymą Veiverių ir Šeštokų gatvių sankirtoje esantį skverą pavadinti signataro Jono Vailokaičio ir jo brolio Juozo vardu.
Savivaldybės Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė tokiam prašymui pritarė. Broliams Vailokaičiams atminti pernai buvo atidengta atminimo lenta Laisvės alėjoje.
Praėjusiais metais taip pat gautas Kauno sąjūdžio grupės prašymas įamžinti Nepriklausomybės Akto signataro, ministro pirmininko Vlado Mirono atminimą. Jam skirtą atminimo lentą ketinama atidengti Laisvės alėjoje.
2016-aisiais Vilijampolėje atidengtos dvi atminimo lentos ant namų, kuriuose gyveno prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Įamžinant J.Vileišio atminimą planuojama pastatyti paminklą. Per artimiausius kelerius metus jis turėtų iškilti Rotušės prieigose.
Darbo grupės nariai neprieštarauja idėjai Kauno autobusų stotyje įamžinti S.Banaičio atminimą. Nors stotį valdo privati „Kautros“ įmonė ir ji pati turi teisę spręsti šį klausimą, miesto savivaldybės atstovai tokiai idėjai pritartų. Manome, kad tai galėtų būti ne vienintelis sprendimas, kaip įamžinti šios asmenybės atminimą.“
