„Lietuvos ryto“ žurnalistas rašo apie kuriozą, nutikusį Kauno Šv.Kryžiaus( Karmelitų) bažnyčioje. Į ją įsisukęs vagišius neįtarė, kad yra filmuojamas prie altoriaus įtaisytos vaizdo stebėjimo kameros. Kolega daro išvadą, kad šiuolaikinės technologijos gali sukelti grėsmę išpažinties paslapčiai. Net jeigu išpažintis ir būtų įrašyta, nemanau, jog nukentėjusiųjų būtų daug. Ir štai kodėl. Uoliausiai lankomose Vilniaus bažnyčiose per Šv.Mišias vyro akis, nusituokianti, kas yra tikri deimantai, regi apsčiai nepaprasto grožio moterų.
Jeigu kokiam šelmiui, įkvėptam, tarkim,Giovanni Boccaccio „Dekamerono“ , šautų į galvą paika šventvagiška mintis apsimesti šių gražuolių nuodėmklausiu, apsišaukėlio lauktų gūdus nusivylimas. Mat prie klausyklos paprastai lūkuriuoja kelios suvytusios senutės, o visa minia, taip pat ir joje spindinčios damos, iškart rikiuojasi prie Švč. Komunijos.
Be išpažinties ir atgailos. Galima spėti, tikri ištikimybės stebuklai ir neįveikiami dorybės bastionai.
Kareivio žmonos, spėjusios tiek nuveikti, istorija paaiškina, kad nėra bažnyčiose eilių prie klausyklų ne vien dėl pamaldumo stygiaus. Anksteniais laikais tokia nusidėjėlė , baugščiai dairydamasi, kad kas nors nenugirstų, tik vienam nuodėmklausiui patikėtų savo moteriškas paslaptis( nebent rastųsi šiokio tokio techninio keblumo- kiek užtruktų tokia išpažintis?).
Dar neseniai žurnalistas, jeigu jam nusišypsodavo laimė prakalbinti sekso darbštuolę, neišvengiamai įterpdavo standartinį sakinį „herojės vardas pakeistas, tikroji pavardė redakcijai žinoma“, o jeigu ją pavykdavo įvilioti į TV studiją, veidą slėpdavo kaukė. Nūnai tokie žiniasklaidos triukai ir jos herojų slapukavimas- visiška atgyvena.
Kareivienė nieku gyvu nesutiktų likti anonimiška, paslėpta nuo visuomenės. Ir stačiai įsižeistų, jeigu ją girdėtų tik vienas nuodėmklausys. Ištekėjusi moteriškė , dviejų vaikų motina, troško atlikti viešą išpažintį masinei auditorijai, norėjo būti dėmesio centre, visų matoma, todėl drąsiai, be šlakelio drovumo pozavo prieš objektyvą. Nepanašu, kad šiai apkūniai matronai trūktų bent vieno šulo.
Nuo žmonos neatsiliko ir jos šaunusis kareivis. Seniau raguotas vyras pasidarydavo visuotinių patyčių taikinys, todėl žmonos įtaisytus ragus slėpdavo kaip įmanydamas, galėdavo sudegti iš gėdos, šią gėdą nuplaudavo savo ar varžovo krauju(jeigu kilmingas kaip Puškinas) arba eidavo kartis ar skandintis( jeigu vargšas). Tik ne šiais laikais.
Kareivėlis savo pačios stulbinančius pasiekimus komentuoja ramiai, be pykčio, lyg būtų įsigijęs 1000 naujų „Facebook“ draugų. Labiausiai raguoto pasaulyje vyro titulo jis nėmaž nesigėdina, todėl jis taip pat nesislapstė nuo žurnalistų. Atvirkščiai, tik dėl šių rekordiškų ragų jis juos ir sudomino.
Jeigu ši kosminė paleistuvė, greta kurios net biblinė Babilono kekšė atrodo kaip nesutepčiausioji skaisti mergelė, ūma įtikėtų ir imtų atgailauti, ar turėtų ką išpažinti nuodėmklausiui, ko dar nebūtų pasakiusi žurnalistams? Žmogus, išsižadėjęs bet kokio privatumo. Lietuvoje žmogaus privatus gyvenimas ginamas Konstitucijos( „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“), Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ir kitų teisinių normų.Gal ne visi girdėję apie Valstybinę asmens duomenų apsaugos inspekciją, kuriai piliečiai teoriškai galėtų apskųsti net jų filmavimą be jų sutikimo vaizdo stebėjimo kameromis viešosiose vietose, taip pat ir toje Kauno bažnyčioje.
Nuo seno tradiciškai į privatumą kėsinasi visur nosį kaišiojanti žiniasklaida, paparaciai. Ir , be abejo, slaptosios tarnybos, kurias paprastai domina viešieji asmenys. Tačiau jeigu niekam nežinoma moteris užmezgė romaną( tegu ir platoniškos meilės) su viešuoju asmeniu, jos privataus gyvenimo neapsaugos jokia galybė. Gretos iš Panevėžio pavyzdys – jau lietuviška klasika. Ir vis dėlto stipriausią smūgį privatumui sudavė ne žurnalistai,net ne slaptosios tarnybos, o patys žmonės. Juk niekas jų netraukia už liežuvio pasakoti TV studijoje apie savo širdies reikalus, šeimyninius santykius , savo nesėkmes ar ydas, dalykus, kuriuos normalūs žmonės geistų kuo greičiau užmiršti. Vaikystėje patirtos traumos, nesutarimai su kaimynu ar viršininku, sveikatos negalavimai ar pabėgęs mylimasis, neatgautos ar negrąžintos skolos, svetimavimas – ar maža dingsčių per TV kreiptis į tautą?
Žinoma, lietuviškoms televizijoms dar toloka iki kareivio „šeimos“ išpažinties . Tačiau mūsiškėse TV studijose jau pasirodė pirmieji meilės trikampiai, kai žiūrovų( ir vyro) akivaizdoje akis į akį susiduria teisėta žmona ir meilužė. Toks dvasinis striptizas, ne tik savęs, bet ir savo artimų , gal mylimų žmonių apnuoginimas- tai pakvietimo į populiarią TV laidą kaina, kurią pasirengusiųjų sumokėti su kaupu. O jeigu nepavyksta prasimušti į TV šou- paguodai lieka socialiniai tinklai ir asmenukės, kuriomis gali papasakoti ir parodyti miestui ir pasauliui apie save viską . Ir net daugiau, nei viską.
Tai pasaulinė tendencija, kai žmonės pasiryžę bet kam, kad tik būtų matomi ir išgarsėtų.Tegu ir vienai dienai.
Šią tendenciją vaizdingai nusakė pernai miręs žymus italų intelektualas- rašytojas ir mokslininkas- Umberto Eco, aiškindamas ją visišku gėdos jausmo praradimu, kai nebelieka skirtumo tarp geros ir blogos reputacijos. Gerai reputacijai reikia daugybės pastangų, laiko, pagaliau sugebėjimų, o blogą reputaciją gali pelnyti žaibiškai, įsivėlęs į kokį skandalą. Ir tampi tokia pat pasauline įžymybe , kaip ta rekordininkė kareivio pati, nudžiuginusi 1000 ir vieną (savo) vyrą.
U.Eco svarsto:“… žiloje senovėje buvo labai griežtas skirtumas tarp būti garsiam ir būti apkalbėtam. Visi norėjo išgarsėti kaip geriausias lankininkas ar šauniausia šokėja, bet niekas nenorėjo būti apkalbėtas kaip labiausiai raguotas visame kaime , kaip impotentas ar negerbiama kekšė. Jau greičiau kekšė bandydavo apsimesti šokėja, o impotentas meluodavo apie savo pantagriueliškus lovos nuotykius.
Ateities pasaulyje ( jeigu jis bus panašus į tą , kuris ryškėja šiandien) šio skirtumo nebeliks : vien tam, kad būtų „pamatyti“ ir „apkalbėti“, žmonės bus pasiryžę bet kam. Neliks skirtumo tarp garsaus imunologo ir jaunuolio , kuris kirviu užkapojo savo motiną , tarp garsaus meilužio ir turinčio trumpiausią vyrišką organą visoje žemėje, tarp šlovės to, kuris įkūrė Centrinėje Afrikoje raupsuotųjų prieglaudą, ir to, kuris geriausiai moka slėpti mokesčius. Tiks viskas, kad tik kitą dieną būtum atpažintas krautuvėje( ar banke).“
„WikiLeaks“ ir Snowdenas, atvėrę visam pasauliui prieigą prie slapčiausių valstybinių paslapčių, smarkiai pakirto šnipų profesijos paklausą. U.Eco ateities pasaulyje gali nebelikti dviejų priešingybių- paparacių ir nuodėmklausių.
