Dėl metų metais nenaudojamo, o dabar pradėto griauti stadiono pernai lapkritį ėmė protestuoti staiga prabudusi nedidelė grupelė futbolo gerbėjų, reikalavusių jį šioje teritorijoje būtinai išsaugoti.
Tačiau pretekstu imtis drastiškų veiksmų tapo vieno asmens skundas, kuriuo prašoma nutraukti šias nuomos sutartis todėl, kad sklypai išnuomoti ne aukciono būdu ir tai bendrovei „Hanner“ esą suteikė neteisėtą pranašumą nekilnojamojo turto rinkoje.
Pasiraitoję rankoves prokurorai netrukus padarė išvadą, kad ne aukciono būdu išnuomotuose žemės sklypuose privaloma išsaugoti ten buvusius statinius, kitaip sakant, seniai neveikiantį stadioną, o jei jo atsisakoma, nuomos sutartis turi būti nutraukta.
Iš tiesų kadaise sklypas ne aukciono tvarka buvo nuomojamas „Žalgirio“ draugijai, valdžiusiai stadioną, bet nuo to laiko pasikeitė keli savininkai, bankrutavo visą šią teritoriją įsigijęs Ūkio bankas, nuosavybę perėmęs Turto bankas pardavė ją Šiaulių bankui, o iš pastarojo dar 2015 m. teises į sklypus už 41 mln. eurų nusipirko „Hanner“.
Pastaroji įmonė, gavusi visus leidimus su sostinės valdžios palaiminimu, ėmė įgyvendinti milžinišką investicinį projektą, kurio vertė sieks 200 mln. eurų.
Jei statybos būtų sustabdytos, nukentėtų ne tik „Hanner“, bet ir visa Lietuva. Ne vien dėl gresiančių milžiniškų kompensacijų. Koks verslas rizikuotų investuoti Lietuvoje, kai čia galima staiga nutraukti žemės nuomos sutartį su investuotoju ir pamėginti viską grąžinti į pradinę padėtį?
Sunku net suprasti, kaip, verslo žlugdytojų įsivaizdavimu, turėtų būti apgintas tariamas viešasis interesas.
Galbūt „Hanner“ privalėtų nutraukti visus pradėtus projektus, nugriauti pastatus, o valstybė tuomet paskelbtų naują sklypų nuomos konkursą?
Aišku, tokia nesąmonė neįvyks, bet labai laukiamoms Lietuvoje investicijoms daro žalą jau vien sukeltas triukšmas.
Premjeras S.Skvernelis vakar skėlė iš peties ir pareiškė, kad tokie skuboti NŽT sprendimai destabilizuoja verslą, kenkia šalies investiciniam klimatui.
Galima įtarti, kad nuolat skandalų purtoma, o netrukus pertvarkos sulauksianti NŽT, kurią Vilniaus meras R.Šimašius pavadino korupcijos priedangos lizdu ir didžiausiu stabdžiu plėtotis bet kuriam miestui, gali pasirodyti labai uolia teisės sarge.
NŽT vadovas ir pats prabilo, kad nuomos sutarties gal ir nereikės nutraukti, nes prokurorų nustatytus pažeidimus galėjo lemti teisės spragos, tik „Hanner“ turi pateikti savo teisumą įrodančius dokumentus.
Bet akmenį dėl skandalo reikėtų mesti ne tik į NŽT daržą. Nesuprantama, kodėl prokurorai pagal vieno asmens skundą puolė galvotrūkčiais ginti neva pažeistą viešąjį interesą.
Beje, jau ne pirmą kartą prokuratūrai kokio apleisto pastato liekanos svarbiau nei milijoninės investicijos. Galima buvo prisiminti ir numarintą Tautos namų idėją, kai prokurorams įsikišus buvo sustabdytas griuvenų ant sostinės Tauro kalno tvarkymas.
Grįžtant prie griaunamų ar statomų stadionų reikėtų pasakyti, kad jie – kaip užkeikti.
„Žalgirio“ stadiono nutarta atsisakyti, kai dar 1987 metais prasidėjo stadiono Šeškinėje, vėliau pavadinto nacionaliniu, statybos. Vadinasi, šiemet sulaukėme liūdno jubiliejaus – sukanka trisdešimt metų nuo šio amžiaus afera praminto ir amžina statyba virtusio projekto pradžios.
Tiesa, pagaliau lyg ir sužibo viltis, kad statyba pajudės iš mirties taško ir gal Vilniuje iškils tarptautinius reikalavimus atitinkanti sporto arena – šią savaitę baigėsi stadiono investuotojo konkurso paraiškų teikimo terminas.
Dabar stadiono projektas gaivinamas viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdu.
Vilniaus valdžia tikisi: sutartis su investuotoju bus pasirašyta.
Bet kol kas sunku patikėti laiminga projekto baigtimi, nes per tris dešimtmečius šis stadionas virto savotišku miražu – būdavo pažeriami nauji pažadai, puolama statyti, sukišami vis nauji dar litais skaičiuoti milijonai, o statybų pabaiga vis nutoldavo.
Nežinia, kiek milijonų dar rubliais buvo suklota į stadiono pamatus sovietmečiu.
Statyba buvo tęsiama ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tačiau 1993 metais pirmą kartą nutraukta. Vėliau darbai nesyk atnaujinti.
Baigti amžiaus statybą pamėgino G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, 2007 metais skyrusi 200 mln. litų (58 mln. eurų) ir didesnę pusę šios sumos spėjusi pervesti sostinės savivaldybei. Bet Vilniaus valdymą perėmus „tvarkiečiui“ J.Imbrasui, projektas vėl įstrigo.
Prokurorai taip ir neįminė mįslės, kur pradingo apie 120 mln. litų (beveik 35 mln. eurų).
Žadėta stadioną pastatyti 2009 metais, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, vėliau – valstybės atkūrimo šimtmečiui, o dabar kalbama apie 2021 metus.
Tad kada įvyks tas stebuklas – griuvėsius Vilniuje pakeis gyvybingi statiniai?
