Tai matėme Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje, tai matome Prancūzijoje, tai matysime Nyderlanduose ir Vokietijoje. Pagaliau netgi Lietuvoje to netrūksta Ir pasirinktos artilerijos kalibras įvairus. Čia ir egzistencinė grafomanija, kurią kurpiantys chroniški pesimistai nuolat painioja savo nenusisekusį gyvenimą su civilizacijų likimais.
Čia ir tiesiog pigiai bandomos prakišti faktinės klaidos (visai neseniai rusiškas portalas paskelbė, kad D.Trumpas nutraukia finansinę pagalbą Baltijos šalims nutylėdamas, kad USAID programa mums niekad ir nebuvo taikoma). Čia ir dosniai subsiduojami filmai arba koncertai, vis dar sutraukiantys krūvas žiūrovų su genio vaizduote ir papūgos skoniu.
Tas priešiškas fonas toks nuobodus ir nuolatinis, kad prie jo galima priprasti. Kaip prie maliarinio uodo zyzimo. Meldžiantis, jog greičiau jis pagaliau įkąstų ir nuskristų. Propagandinių apkasų architektai, to, žinoma, labiausiai ir laukia. Susitaikymo su jų neišvengiamumu. Ir atsainaus mosto, o ką čia padarysi, verčiau užsiimkime prasmingesniais darbais, užuot sau nervus tuščiai džiovinę.
O kai kas nors droviai parodo balsą, girdi, kodėl mes patys nieko nedarome, tam iškart atsiranda tūkstančiai priežasčių. Tai ir brangu, ir jų vis tiek nepralenksime, jie, matai, tokios karybos universitetus baigę ir disertacijas apsigynę, pagaliau mums resursų vos užtenka tokio karo gynybos skylėms užlopyti, o jūs čia apie ataką kalbat. Tokie argumentai dažniausiai maskuoja kitą skylę – fantazijos. Kadangi sugalvoti pigų ir efektyvų būdą didžiajam kaimynui „patrolinti“ nereikia nei milijardinių biudžetų, nei korespondentų tinklo kiekvienoje planetos sostinėje, nei pagaliau kosminių palydovų laivyno.
Reikia tik vieno. Suvokimo, kas labiausiai žeidžia įvairaus plauko diktatorius ir jų valdomas sistemas. Taip, viešumas joms labai nepatinka, ypač kai imama kalbėti apie neapmokestinamąsias sąskaitas ir jose sugulusius nulius.
Tik bėda, kad net buhalteriškai tiksliai sudėliotas analizes šiais laikais nesunku sumenkinti tiesiog purkštelėjus – taigi čia irgi propaganda. Arba pridūrus, kad patys ne ką geresni, žiūrėkit, vienas kandidatas į Prancūzijos prezidentus savo žmonai valdiškais mokėjo, kita europarlamento lėšomis apsauginį šėrė, trečias lyg ir nieko nespėjo nukosėti, užtat dvigubai vyresnę žmoną vedęs, tai argi normalus?
Šis Rusijos propagandos nuo sovietinių metų tobulai įvaldytas „o pas jus negrus karia“ „whataboutizmas“ veikia taip be trikdžių, jog galima prigaminti paklodes Panamos ar kitokių popierių, bet net raumenėlis Kremliaus fizionomijoje nesuvirpės.
Bet yra kitas dalykas, kurio diktatoriai nemėgsta labiau nei viešumo. Juokas. Pašaipa. Satyra. Patyčios. Kadangi išjuoktas monarchas nustoja būti baisus.
O kai jis praranda grėsmės atributus, anksčiau ar vėliau išnyra klausimas: o, tiesą sakant, kodėl mes tiek kenčiame šitą apspjaudytą ir išjuoktą kaliausę?
Ir kadangi pačioje Rusijoje beveik visi viešai tiražuojami humoristai seniai išmoko juokauti tik saugiomis temomis, kodėl gi neužpildyti jų taip paslaugiai atlaisvintos nišos? „YouTube“ platforma ten dar neuždrausta, gyvename šalimais, kalbą mokame, aktualijas žinome. Ko trūksta? Šiek tiek fantazijos ir entuziazmo?
„YouTube“ startuojanti „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ laida rusų kalba bus geras būdas patikrinti, ar galima entuziazmu ir fantazija nuvažiuoti toliau negu su didelėmis vyriausybinėmis programomis ir mokslinėmis studijomis.
Jeigu projektas sulauks sėkmės, liks konstatuoti seną tiesą – fronte, kuriame nėra aiškių apkasų linijų, kuriame nemanevruoja aiškios hierarchijos divizijos ir brigados, keli partizanai gali nuveikti tikrai daug.
Žodžiu, laikykitės ten, satyros išsiilgę Rusijos žiūrovai.
