Einu per savo mielą rajoną, privažiuoja asilas ir pastato automobilį tiesiai prieš mane ant šaligatvio. „Silpnaprotis“, pykstu mintyse, bet jokių veiksmų nesiimu. Turėčiau nufotografuoti ir nusiųsti į policiją, bet nedarau to, tik pykstu. Juk žinau ir tai, kad tas asilas neturi kur statyti, todėl elgiasi kaip asilas.
Matau, vaikinas šlapinasi už šiukšlių konteinerio. Gyvenamajame rajone, netoliese darbo birža, dar tik po penktos. Matyt, negavo darbo, išlieja pyktį. Turėčiau prieiti ir pamoralizuoti, nufotografuoti ir nusiųsti į policiją, bet nieko nedarau – tik mintyse pykstu, nes jau 25 metai, kai atgavome nepriklausomybę, o vis dar myžame viešosiose vietose ir nerenkame šunų išmatų.
Nieko nedarau, nes bijau. Kai vyras negauna darbo ir šlapinasi, geriau jam netrukdyti. Be to, nenoriu skųsti. Nepasitikiu valstybe, nemanau, kad kas nors pasikeis. Žiūriu į valdininką kaip į priešą, jis į mane žiūri kaip į priešą. Negaliu įveikti valstybės. Taigi nukreipiu pyktį į save.
Ir taip nuo ryto ligi vakaro – pykstu ant blogai vairuojančių, šiukšlinančių, vagiančių, pykstu ant Mokesčių inspekcijos ir vyriausybės, ant Rusijos ir ant Amerikos, galiausiai ant Dievo, kad jis mus paliko, o paskui sužinau, kad Dievo nėra, ir pykstu ant žmonijos, sugalvojusios Dievą, kad atsikratytų atsakomybės ir darytų šunybes jo vardu. Pykstu, pykstu, pykstu ir nieko nedarau, ir visa pykčio energija liejasi į mano vidų ir baudžia mane. Mano pyktis yra reakcija į tai, kas negerai. Bet niekas manęs neišmokė, kad pyktis nieko neišsprendžia. Yra tik apgaulingas pojūtis, kad jeigu pykstu, vadinasi, ką nors padariau. Iš tiesų darau tik žalą sau, o naudos visuomenei – jokios.
Kita vertus, kartais apima pankiškas-marksistinis įniršis iškreipti, deformuoti tai, kas taisyklinga ir įteisinta, o vis tiek verčia vemti, nes nuo tokių įstatymų lygiai taip pat kenčia ir miršta žmonės. Rinkos ekonomika – apie ją kalbama kaip apie duotybę, kosmoso reiškinį, bet ją sukūrė žmonės. Ir ši sistema gyva kitų žmonių engimu. Turtingieji galingieji engia silpnesniuosius ir skurdžiuosius. Tai teisėta, bet koktu.
Galiausiai pykčio tiek, kad jis nebetenka prasmės, tampa apatija, visišku abejingumu viskam. Dar yra šventas pyktis, iš pykčio, iš pasipriešinimo blogiui kyla kūrybingumas, bet nuo jo irgi pykina. Tarkime, A.Solženicyno „Gulago archipelagas“ atsirado dėl to, kad buvo kankinta, žeminta ir nužudyta milijonai žmonių. F.Kafka, G.Orwellas, daugybė meno kūrinių apie Holokaustą, apie karus, marus, badus – žavimės tais kūriniais, bet jie atsirado iš siaubingo blogio patirties.
1990 metais baigiau Vilniaus valstybinį universitetą. Lietuva jau buvo nepriklausoma, bet mano diplomo viršelyje buvo Sovietų Sąjungos herbas ir užrašas rusiškas „Diplom“, tik viduje jau lietuviškas antspaudas. Diplomas kentauras. Ko gero, toks ir jo savininkas.
Menkas išsilavinimas, prastas auklėjimas, žemas sąmoningumo lygis. Pasižiūrėjus į viešąją erdvę, į diskusijų toną feisbuke, kaip drabstomasi įžeidinėjimais, kiek neapykantos turinčiam kitokią nuomonę, akivaizdu, kad visuomenė ligota nuo apačių iki viršūnių. Mūsų viršeliai dabar lietuviški, bet koks antspaudas viduje: homo sovieticus ar homo idioticus?
Galima kalbėti apie archetipinį pyktį, apie pyktį, kurį paveldėjome iš traumuotos patirties: okupacija, pokaris, Sibiras, Holokaustas. Pažeminimas, išprievartavimas, nuoskaudos – štai iš kur mūsų pyktis. Nežinau. Manau, tai tik dar vienas pasiteisinimas. Beprasmiška gyventi savo traumų žemėje, ji – bevaisė.
Rusai iki šiol mėgaujasi Antrojo pasaulio karo žaizdomis ir matome, kokia ta Rusija. Gal čia ir slypi pagrindinė lietuviško pykčio priežastis. Pagal pykčio prigimtį ir intensyvumą vis dar priklausome Sovietų Sąjungai. Toje kvailoje imperijoje žmogus buvo paliktas gyventi su savo pykčiu, nemokomas jo atpažinti, su juo kovoti ir galiausiai pašalinti. Kas mums lieka? Budistai su savo išmintimi: mūsų pyktis baudžia mus pačius. Jei iki šiol negalime atleisti sovietinio kalėjimo prižiūrėtojams, kitaip tariant, negalime atsikratyti praeities nuoskaudų, vadinasi, mes vis dar tame kalėjime.
