Paskutinis nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1990-ųjų kovo 11 dieną vakarojo ilgai. Jam jau buvo 94 metai, tačiau ministras stengėsi neužmigti.
Taip pat stengėsi nežiūrėti pro savo buto Kaune, LTSR 25-mečio gatvėje, langą. Nes pro jį buvo matyti ties sankryža su K.Baršausko gatve pastatytas sovietinis tankas. Vamzdis atsuktas tiesiai į buvusio „smetoninio“ ministro langus. J.Urbšys įsistebeilijo į televizorių, laukė ir sulaukė, kol apie 22 val. 40 min. naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad Lietuva atsiskiria nuo prievarta ją prijungusios, okupavusios SSRS ir atkuriama nepriklausoma valstybė.
Netrukus gatvė, kurioje gyveno J.Urbšys, buvo pavadinta Kovo 11-osios vardu, išgabentas ir tankas, jo vietoje pristatyta kryžių. LTSR Aukščiausioji Taryba jau gerokai vėliau atgaline data pavadinta Atkuriamuoju Seimu.
Balsavo už permainas
Ilgai konservatorių tvirtove vadintame Kaune per 2016-ųjų Seimo rinkimus vienmandatėse apygardose į parlamentą buvo išrinktas tik vienas dešiniųjų kandidatas – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Vilnietis iš prigimimo, bet Kaune gimusio ir augusio pirmojo faktinio nepriklausomybę atkurūsios Lietuvos prezidento Vytauto Landsbergio anūkas.
Kaune pergalę šventė ryžtingus pokyčius vidaus politikoje pažadėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ar nors dalis žadėtos pertvarkos bus įvykdyta, ar Kaunui ypač skaudžiai smogusi emigracija bus pristabdyta, ar Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės istorija bus paskutinis skandalas, parodys ateitis.
Tačiau Kauno pasirinkimu nereikėtų stebėtis, nes ypatingas (įvairiomis prasmėmis) Lietuvos miestas pribrendo permainoms. O kai Kaunas pribręsta permainoms, rauna į priekį ryžtingai, nepaisydamas pasekmių ir nesidairydamas atgal.
Panašiai buvo ir prieš 27 metus. Per rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą 1990-ųjų vasarį Kaune buvo išrinkti tik radikalūs Sąjūdžio kandidatai, neišrinktas nė vienas nuosaikesnę poziciją reiškęs „brazauskinės“ Lietuvos komunistų partijos atstovas. Todėl susirinkę į posėdį kauniečiai deputatai daugiau ar mažiau vieningai svyruojančius kolegas spaudė tučtuojau paskelbti apie visišką nepriklausomybės atkūrimą.
„Dabar visi Kovo 11-osios Akto signatarai, kad ir kokiai partijai būtų priklausę, tikina tomis dienomis buvę apsisprendę iš karto skelbti nepriklausomybę, be jokių tarpinių variantų ir aplinkinių kelių. Visi atgaline data pasiskelbė radikalais, tačiau iš tiesų taip nebuvo“, – sakė kaunietis signataras Algimantas Norvilas.
Jis prisiminė, kaip kauniečių deputatai, susirinkę į parlamentą, įkalbinėjo svyruojančius atstovus iš regionų nebijoti galimų Maskvos represijų ir balsuoti už nepriklausomybę „čia ir dabar“.
Žinojo, kad rizikuoja
A.Norvilas pripažino, kad Kovo 11-osios Aktas ano meto kontekste buvo tarsi politinė avantiūra, tačiau ji visiškai pasiteisino.
„Dar iki rinkimų mes, kauniečiai sąjūdininkai, važinėjome į Vilnių Kauno menininkų namų, kurių direktoriumi aš tuomet buvau, autobusiuku. Kad kelionė neprailgtų, spėliodavome, kiek išsilaikysime, kai paskelbsime nepriklausomybę, tai yra per kiek laiko Michailas Gorbačiovas (SSRS prezidentas. – Red.) atsiųs kariuomenę ir mus susems. Optimistiškiausia buvo Gedimino Šerkšnio (signataro kauniečio. – Red.) prognozė. Jis davė savaitę“, – dabar jau juokaudamas pasakojo A.Norvilas.
Kauniečiai ne tik įkvėpė ryžto ir reikalavo ryžtingų sprendimų, bet ir suvokė riziką, rengė „planą B“ – kovinius pasitraukimo kelius.
1990-ųjų kovo pradžioje į Aukščiausiąją Tarybą išrinktas jaunas gydytojas Audrius Butkevičius buvo Užkaukazėje. Jis ten kalbėjosi su Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano tautinių judėjimų lyderiais, kad jie palaikytų Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Ir agresijos atveju padėtų paslėpti Lietuvos lyderius.
Kaip tik viešint pas Zviadą Gamsachurdiją, vėliau pirmąjį atsiskyrusios Gruzijos prezidentą (nužudytą 1993 m. – Red.), jį užklupo kolegės Birutės Nedzinskienės skambutis.
„Birutė tiesiog isteriškai šaukė: ką daryti, V.Landsbergis premjeru siūlo Algirdą Brazauską?“ – pasakojo A.Butkevičius.
Jis greitai grįžo į Lietuvą ir teigė nuėjęs pas V.Landsbergį, o šis pasakęs, esą pirmoji Vyriausybė vis tiek žlugs, tai tegul žlunga komunistas.
V.Landsbergis tokio epizodo savo atsiminimuose nemini. Ar jis buvo, ar ne, išsiaiškins istorikai. Juolab kad nepriklausomybės atkūrimo istorijoje nemažai baltų, tiksliau, pilkų, dėmių.
Drąsos įkvėpė kauniečiai
„Dar iki Kovo 11-osios mums teko spausti Sąjūdžio vadovus Vilniuje, taip pat ir V.Landsbergį, kad Sąjūdis išsilaisvintų iš M.Gorbačiovo „perestroikos“ (pertvarkos. – Red.) vystyklų ir taptų valstybės atkuriamąja jėga. Kai 1989 metais Kauno muzikiniame teatre vyko suvažiavimas, kauniečiai sąjūdininkai taip ir neįkalbėjome vyresniųjų, kad į programą įrašytų nuostatą, jog galutinis Sąjūdžio tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Mes su Rolandu Paulausku spyrėmės, kad nebūtų priimta nauja LSSR konstitucija, nors Sąjūdžio dauguma pritarė, o juk taip būtų įteisinta SSRS konfederacija“, – tikino A.Butkevičius.
Kauniečių radikalumą ir drąsą anuomet galbūt lėmė tai, kad jie buvo jaunų politikų grupė. Jauniausiam, A.Butkevičiui, tada buvo 29 metai. Vyriausiam, Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininkui Vytautui Česlovui Stankevičiui, – 53 metai. Kitų kauniečių amžiaus vidurkis siekė apie 35 metus.
Kauniečiai Kovo 11-osios Akto signatarai pasiekė aukščiausių valstybės valdymo postų: Č.Stankevičius buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo primininko pavaduotoju, Algirdas Saudargas tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru, A.Butkevičius – pirmuoju Krašto apsaugos departamento vadovu, faktiškai sukūrė Lietuvos kariuomenę. Aleksandras Abišala Lietuvos Vyriausybei vadovavo labai trumpai – 1992 metų liepą–gruodį, bet spėjo pasižymėti kaip racionalaus, vakarietiško mąstymo politikas. Nedažnas reiškinys tais politinės romantikos laikais. Jo politinę karjerą nutraukė teisingi, bet ne toje šalyje ir netinkamu laiku pasakyti žodžiai.
Ieškojo savito kelio
Praėjus nedaug laiko kauniečiai atsidūrė skirtingose politinių grupuočių frontuose. Vyresnieji liko ištikimi V.Landsbergio šalininkai, maištingas jaunimas susibūrė į Tautos pažangos frakciją, kurios branduolį sudarė A.Butkevičius, R.Paulauskas, Antanas Karoblis, Aurimas Taurantas, A.Norvilas, B.Nedzinskienė.
Jie nesidėjo į krūvą su kairiaisiais, bet įvairiais klausimais prieštaravo „landsberginei“ linijai – ieškojo savo, trečiojo, kelio. Labai lietuviška ir kaunietiška tradicija.
Spalvingas buvusių politikos jaunuolių likimas. A.Butkevičius paragavo kalėjimo duonos, 1997 metais buvo nuteistas už pasikėsinimą sukčiauti – iki šiol signataras tai vadina Valstybės saugumo departamento (VSD) provokacija. Prieš dvejus metus į VSD akiratį pateko ir R.Paulauskas, jo ir Zigmo Vaišvilos kritika prezidentės Dalios Grybauskaitės atžvilgiu buvo įvardyta kaip Rusijai naudinga propaganda.
Akibrokštas, nes būtent R.Paulauskas pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo metu iš tribūnos pasakė, kad reikia siekti ne konfederacijos su sovietais, o visiškos nepriklausomybės. Ir jo daina „Pabudome ir kelkimės“ tapo tautinio atgimimo himnu.
Iš septyniolikas Kaune išrinktų Kovo 11-osios Akto signatarų amžinybėn jau iškeliavo keturi. Vos 39 metų sulaukusi 1994 metais mirė B.Nedzinskienė. Sąjūdžio grupės Kauno technologijos universitete steigėjas Antanas Karoblis mirė 2007 metais.
Gerbė net priešininkai
Nepraėjus nė mėnesiui po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio, 2015 metų balandžio 3 dieną mirė 68 metų sulaukęs Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas.
Jis buvo viena ryškiausių asmenybių iš visų kauniečių signatarų, nors kai kuriais atvejais ir prieštaringai vertinamas. Pasižymėjo nepaprastu principingumu ir labai tiesiu tiesos pajautimu. Tai nereiškia, kad neklydo ir buvo tobulas herojus iš veiksmo filmų. Anaiptol, tačiau jį gerbė net politiniai oponentai, pabrėždami jo principingumą ir tiesų būdą.
A.Patackas, kitaip nei dauguma signatarų kauniečių, iki paskutinio atodūsio liko gyventi Kaune. Dar sovietmečiu, iki pakliūdamas į sovietų slaptosios tarnybos KGB akiratį, buvo gavęs erdvų trijų kambarių butą Vilniuje, Viršuliškėse.
Bet ten neapsigyveno – iškeitė į ankštą butą Kaune, K.Petrausko gatvėje.
„Jis buvo neįtikėtinai nepraktiškas žmogus, visas paniręs į kūrybą ir politiką. Didelį butą Vilniuje iškeitė į mažą Kaune be jokios priemokos. Kai persikraustėme į mano tėvų namelį Žaliakalnyje, Algirdas ten įsirengė darbo kabinetą, neleido nieko keisti, remontuoti. Kartą, kai jis išvyko į komandiruotę, su mama kambarį ištapetavome. Grįžęs jis tik gūžčiojo pečiais – neturite ką veikti, sakė“, – „Laikinajai sostinei“ pasakojo signataro našlė Nijolė Patackienė.
Pabrėžė tikėjimo vertybes
A.Patackas pasižymėjo ne tik tvirtais tautiniais ir vertybiniais įsitikinimais, bet ir daugeliui lietuvių politikų nebūdingu asketiškumu. Net nebandė prašyti sklypų ar lengvatų, vasaromis mindavo dviratį apsiavęs sandalais. N.Patackienė sakė, kad vyras 20 metų dėvėjo tą pačią baltą striukę su daugybe kišenių.
Signataras iš principo nesinaudojo naudingomis pažintimis – nieko neprašė nei sau, nei artimiesiems.
A.Patackui buvo klijuojamos įvairios etiketės – jis vadintas fundamentalistu, kraštutiniu moralistu, pravardžiuotas „ajatola Patacku“. Į tokias pastabas signataras atsakydavo trumpai drūtai: „Aš – katalikas.“
Iš tiesų A.Patacką galima laikyti vienu paskutinių katalikų tikratikių šiais vartotojiškų vertybių viešpatavimo laikais, jis, kaip pirmieji krikščionys, buvo atsidavęs ir ištvermingas. Sirgdamas sunkia liga, kepenų vėžiu, jis patale išgulėjo tik tris dienas.
A.Patackas mirė 2015 metų balandžio 3 dieną, o tų pačių metų kovo 11-ąją dar skrido į Briuselį, pakviestas V.Landsbergio, dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės 25-mečio renginiuose.
„Tačiau grįžęs sakė, kad daugiau pragulėjo viešbutyje, negu renginyje dalyvavo. Bet iki pat mirties stengėsi vaikščioti, likus vos savaitei iki lemtingos minutės dar nakčia išriedėjo pasivažinėti dviračiu. Bet jau neilgai važinėjo – greitai grįžo ir prisipažino: nugriuvau“, – prisiminė N.Patackienė.
Su vyru, anuomet Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas. – Red.) studentu, ji susipažino jaunimo sporto stovykloje 1963 metais. A.Patackas jau tada aktyviai sportavo, buvo vienas pirmųjų Lietuvos kūno kultūros atletų čempionų.
Gabus inžinierius technologas 1968 metais įstojo į Mokslų akademijos aspirantūrą, vėliau įsidarbino Geologijos institute, bet buvo pašalintas už disidentinę veiklą: A.Patackas redagavo pogrindinį leidinį „Sietynas“, platino „Katalikų bažnyčios kroniką“.
Siuvo apatinius kosmonautams
Toks jau istorijos pokštas: disidento žmona tuo metu dirbo Kaune esančiame Lietuvos tekstilės tyrimų institute, kuriame buvo siuvami apatiniai drabužiai sovietų kosmonautams.
Kai vyrą suėmė KGB, N.Patackienei buvo atsakytos geriau mokamos pareigos.
„Namuose buvo padaryta krata, bet jau žinojome, kad Algirdą seka, nieko kompromituojančio saugumiečiai nerado. Manęs klausinėjo, ar Algirdas tikintis, ar eina į bažnyčią. Bet daugiausia iš artimųjų tąsė mano motiną, ne mane“, – prisiminė disidento žmona.
Lemtingi signatarui A.Patackui buvo 1994-ieji, kai jis su kolegomis parlamentarais (Romualdu Ozolu, Rytu Kupčinsku, Algirdu Endriukaičiu) lankėsi Čečėnijoje. Jis davė kraujo sukilėliams karo lauko sąlygomis, užsikrėtė hepatitu C. Liga nepagydoma, bet A.Patackas skausmų nejuto ir apskritai buvo ne iš lepiųjų.
Diagnozavo kepenų vėžį
„Baisi tiesa paaiškėjo 2013 metais, kai jis nuėjo pas medikus dėl įgimtos odos ligos, psoriazės. Atlikę kraujo tyrimus gydytojai pasakė, kad jis serga kepenų vėžiu, jau ketvirta stadija ir gyventi liko apie dvejus metus. Prognozės pasitvirtino“, – liūdnai prisiminė N.Patackienė.
Tačiau ir būdamas prie anapilio slenksčio A.Patackas laikėsi ištvermingai.
„Tik sykį, kai paskutinį kartą grįžome iš bažnyčios, jis netikėtai paklausė, ar aš bijanti mirties. Nusukau kalbą į šalį, nenorėjau ta tema kalbėti. Net paskutinėmis dienomis jis kalbėjo apie Lietuvą, sielojosi dėl jos. Dažnai sakydavo: Lietuva man kaip trečias vaikas“, – kalbėjo N.Patackienė.
Visą gyvenimą būdamas užsispyręs, A.Patackas atkakliai nesitaikstė ir su artėjančia mirtimi.
„Jis buvo užsakęs kelialapį į Koso salą, nes labai mėgo saulę. Likus kelioms dienoms iki mirties prašė draugo, kad parūpintų jam ramentus. Vos vaikščiojo, bet buvo nusiteikęs keliauti“, – vyro atkaklumu stebėjosi net ir jį puikiai pažinojusi, beveik pusę amžiaus kartu praleidusi jo žmona.
Pranašingi signataro žodžiai
A.Patackas mylėjo savo gimtąjį Kauną, mylėjo savaip, „konservatyviai“ – jam nepatiko urbanistinė miesto plėtra, nauji stiklo ir betono statiniai.
Signataras nuoširdžiai nustebdavo, kai žurnalistai paklausdavo, ką jis manąs apie Kauno provincialėjimą.
„Nesuprantu, iš kur ištraukėte, kad Kaunas tapo provincija. Čia yra Lėlių teatras, kurį lankau su anūke, yra Ąžuolynas, sporto aikštynai, kur galiu iki valios žaisti krepšinį. Jei Lietuvoje yra nykių užkampių, tokiu būtų galima pavadinti Vilnių“, – pašaipiai atsakydavo A.Patackas.
Iš dalies pastaruoju metu signataro žodžiai ėmė pildytis. Kaunas ėmė stipriai lenkti sostinę: kol Vilnius ieško daugiafunkcio stadiono ant Šeškinės kalvos statytojo, S.Dariaus ir S.Girėno stadiono Kaune rekonstrukcijos projektas sparčiai juda į priekį. Duobės iš Kauno gatvių „persikelia“ į Vilnių, atnaujinama Kauno Laisvės alėja gražėja tiesiog akyse.
