Tokia turėtų būti naują politinio sezono etapą pradedanti Seimo pavasario sesija.
Konservatorių vedlio G.Landsbergio, su savo šalininkais per suvažiavimą įtvirtinusio pozicijas partijoje, strategija – laukti, kol išsikvėps politinių jėgų („valstiečių“ ir socialdemokratų), kurios pirmiausia remiasi provincija ir vadinamąja antrąja Lietuva, potencialas.
Jaunieji dešinieji skaičiuoja – išmirštant ir išsivaikščiojant provincijai, jiems lieka įsitvirtinti keliuose didžiuosiuose miestuose, o tada kelias į valdžią pagaliau bus laisvas.
Kita vertus, kai kurie politikos ekspertai, matyt, teisingai įspėja, jog tokia strategija pernelyg paprasta, nenumatanti akivaizdaus dalyko – tie patys didieji miestai gali skilti, kaip dabar yra suskilusi Lietuva.
Kad ir kaip būtų, trumpalaikė konservatorių strategija – naudotis dabartinių valdančiųjų silpnybėmis ar nesutarimais, kelti savo politinį svorį, o galbūt netgi įsmukti į valdžią jau šią kadenciją – atrodo kur kas sėkmingesnė ir labiau pagrįsta.
Panaši ir D.Grybauskaitės taktika – ji irgi turėtų naudotis valdančiųjų nesutarimais ar neryžtingumu, o kartu opozicinių dešiniųjų paklusnumu.
Smukdydama nemėgstamus socialdemokratus prezidentė nepraleis atsirandančių progų supjudyti juos su „valstiečiais“.
Antra vertus, šalies vadovė siekia prisijaukinti Vyriausybę ir populiarųjį premjerą S.Skvernelį, dėl įtakos šiai valdžios šakai konkuruodama su Seimu, „valstiečių“ partija ir jos vedliu R.Karbauskiu.
Tuo metu svarbiausias prezidentės tikslas viešųjų ryšių scenoje, regis, liks toks pat, kaip ir anksčiau, – pleventi virš visos politinės košės vaizduojant pagrindinį valstybingumo ir stabilumo ramstį, besiriejančiųjų taikytoją, kitaip sakant, tikrąją valstybės šeimininkę.
Šios apraiškos buvo akivaizdžiai matyti per šalies vadovės ir Seimo valdybos susitikimą.
D.Grybauskaitė nepamiršo dar kartą įspirti socialdemokratams, su siaubu prisiminusi jų vadovautą Vyriausybę kaip blogiausią dialogo partnerę per savo karjerą.
Šalies vadovė, aišku, gyrė dabartinį ministrų kabinetą ir „valstiečių“ vadovaujamą Seimo valdančiąją daugumą, su kuria bendrauti esą vienas malonumas. Negana to, prezidentė tvirtu tonu netgi pažadėjo Vyriausybei opozicijos paramą kiekvienu kritišku ar valstybei reikalingu atveju.
Tiesa, didžiosios politikos naujokus D.Grybauskaitė šiek tiek ir papipirino – esą prastai visuomenei paaiškina savo planus bei būsimas reformas.
Vyriausybė buvo pamokyta, kad rengiantis tokioms pertvarkoms kaip urėdijų naikinimas pirmiausia derėtų kalbėti ne apie etatų karpymą ir žmonių atleidinėjimą, o apie funkcijų perskirstymą ir optimizavimą.
Miškų ūkio reforma, tiksliau sakant, visų urėdijų naikinimas sukuriant vieną centrinę įstaigą, dabar kelia bene daugiausia politinių ratilų.
Reforma taps pirmuoju ryškiu išmėginimu ir valdančiajai koalicijai, ir visam Seimui.
Socialdemokratai, ginantys dabar esančią urėdijų struktūrą, numatomai pertvarkai, atrodo, priešinsis ir toliau.
Kad gali mesti pirštinę didiesiems koalicijos broliams, kairieji jau parodė šią savaitę, kai atvirai pasipriešino Vyriausybės kanclerės M.Dargužaitės užmojams sukurti naują teisės centrą ir taip apkarpyti socialdemokratų kuruojamos Teisingumo ministerijos galias.
Vyriausybė urėdijų naikinimui vis dėlto pritarė, o pagrindiniai „valstiečių“ veikėjai Seime pažadėjo, kad reforma bus palaiminta. Bet gausiausioje valdančiojoje frakcijoje rusena ir pasipriešinimo židinių.
Dėl urėdijų likimo dar nėra apsisprendusios ir daugelis Seimo frakcijų.
Gal kiek aiškesnė reformai pritariančių konservatorių pozicija, nors jų gretose irgi yra dabartinių urėdijų ir urėdų gynėjų.
Kalbant apie šią reformą galima atsargiai prognozuoti, kad ji turėtų būti patvirtinta, o dar ne vienas svarbus valstybei ir visiems jos piliečiams planas toliau skendi nežinomybės miglose.
Kas bus su švietimo reforma, mokesčiais, kaip atrodys „valstiečių“ vis dar garsiai deklaruojama kova su alkoholiu, koks bus Darbo kodeksas ir kada bus jis priimtas?
Pradėjęs dirbti premjeras ryžtingai žadėjo įpūsti naujos gyvybės į vieną svarbiausių šalies užsienio politikos sričių – įšalusius santykius su kaimynine Lenkija.
Pirmą šiltą gūsį šia kryptimi turėtų pasiųsti Seime atsinaujinusios diskusijos dėl nelietuviškų pavardžių rašybos originalo kalba lotyniškais rašmenimis asmens tapatybės dokumentuose.
Vis dėlto net pagrindinių parlamento frakcijų vadovams neaišku, koks galėtų būti galutinis šio įstatymo variantas, žinoma, jeigu toks įstatymas apskritai bus priimtas.
Aiškiau tik tai, jog mažai šansų, kad Seimas patvirtins tokią rašybą pirmajame paso puslapyje, nes dauguma įtakingų politikų, tarp jų ir prezidentė, linkę leisti tokią rašybą tik antrajame ar kituose lapuose.
Bet jeigu tokia tvarka bus įteisinta, neabejotina, kad ji nepatenkins nei oficialiosios Varšuvos, nei vietos lenkų mažumos.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad nors valdžioje šiuo metu esanti politinė jėga iš pirmo žvilgsnio yra tvirtesnė už buvusias, sumaišties ir nežinomybės netrūksta kaip ir anksčiau.
