Prieš mėnesį vos vienos kaunietės poelgis sudrebino Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento vadovybės kasdienybę. Vasario pradžioje apie galimai neteisėtas ūkines ir finansines operacijas Kauno tardymo izoliatoriuje prabilo šios įstaigos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkė R.Kazėnienė.
Nors dabar šeima gyvena apimta nerimo dėl ateities, dėl savo poelgio nesigaili.
„Jau 27 metai, kai atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Noriu, kad sąžiningi žmonės nebūtų išimtis, kad mano vaikas augtų normalioje teisinėje valstybėje“, – sakė R.Kazėnienė.
Įsikūrė neįprastoje vietoje
Praėjusių metų pabaigoje „Laikinosios sostinės“ žurnalistai bendravo su Rasa ir Gediminu Kazėnais visai kitokiomis aplinkybėmis. Tada nustebino kitas šios šeimos poelgis.
Smulkusis verslininkas G.Kazėnas įsigijo Vilijampolėje sovietmečiu statytą ir ilgainiui apleistą viešąjį tualetą ir jame įkūrė savo biurą.
R.Kazėnienė – valstybės tarnautoja – palaikė tokį vyro sumanymą.
Tąsyk stebintis netradiciniu žingsniu moteris prasitarė, kad G.Kazėnas neseniai sunkiai sirgo. Tačiau nebuvo galima net įtarti, kokios mintys sukosi sutuoktinių galvose ir koks sunkus dar vienas pasirinkimas jų laukė.
Tai paaiškėjo praėjus keliems mėnesiams, kai R.Kazėnienė ryžosi paviešinti tai, kas dėjosi jos darbovietėje – Kauno tardymo izoliatoriuje.
Stabdė nerimas dėl šeimos
R.Kazėnienė dirbti šioje kalinimo vietoje pradėjo 2012 metais. Netrukus dvejiems metams išėjo motinystės atostogų.
„2015 metais grįžusi į darbovietę susidūriau su įsisenėjusiomis problemomis.
Mačiau, kad viešųjų pirkimų kainos kur kas didesnės nei rinkos, kai kurios net keliolika kartų. Prekės galėjo būti perkamos iš įmonių, galbūt susijusių su izoliatoriaus darbuotojais, įtartinas buvo teikiamų paslaugų imitavimas“, – pasakojo moteris.
R.Kazėnienę ėmė kankinti abejonės – tylėti ar ne?
„Savaitgalį švęsime jau 27-ąsias nepriklausomos Lietuvos metines, tačiau per šį laiką tik keli asmenys drąsiai kalbėjo apie valstybėje vykstančias negeroves.
Matydama, kas dedasi mano darbovietėje, nebegalėjau tylėti. Atvirai kalbėti vertė sąžinė, įsitikinimas, kad gyvename teisinėje valstybėje, kad tarnautojas privalo būti sąžiningas“, – kalbėjo R.Kazėnienė.
Tačiau ryžtis lemtingam žingsniui ir paviešinti tai, su kuo susidurdavo darbe, stabdė savisaugos instinktas, nerimas dėl šeimos ateities.
Sustreikavo vyro širdis
2016 metų rudenį pora vyko ilsėtis į Anykščius, tačiau vietoj pasivaikščiojimo Lajų taku teko kreiptis į medikus.
G.Kazėnas staiga pasijuto blogai – sustreikavo širdis. Žmonai teko kviesti greitąją pagalbą. Netekusį sąmonės vyrą medikai skubiai nugabeno į ligoninę. Kurį laiką buvo neaišku, ar gydytojams pavyks jį išgelbėti.
G.Kazėnas džiaugėsi, kad gydytojai dirbo profesionaliai. Vėliau padėjo ir Kauno medikai. Dabar, praėjus beveik 5 mėnesiams po šio išbandymo, vyras prisipažino, kad savijauta pamažu grįžta į tas vėžes, kaip buvo iki priepuolio.
Darbe gležnumą pamiršta
Šis išbandymas pakeitė kauniečių poros gyvenimą.
„Kol gydžiausi, turėjau daug laiko pamąstyti. Mačiau, kad Rasa kankinosi.
Supratau, kad turiu ją palaikyti, nes kitaip ji man priekaištaus visą gyvenimą, o aš graušiuosi, kad jos nepalaikiau. Susidūrus su liga gyvenimas privertė permąstyti vertybes“, – sakė G.Kazėnas.
Šis išbandymas labai sutvirtino jų šeimą. Todėl pagaliau sulaukusi vyro palaikymo moteris ryžosi prabilti apie tai, kas vyko tardymo izoliatoriuje.
G.Kazėnas prisipažino, kad žmonos ryžtas nustebino net jį patį.
„Namuose Rasa gležna, o darbe – ryžtinga“, – sakė vyras.
Dalis kolegų moterį palaikė
R.Kazėnienė pasakojo, kad savo vadovybei beveik dvejus metus kalbėjo, kad finansiniuose dokumentuose mato pažeidimų. Tačiau niekas nesikeitė.
Todėl praėjusių metų pabaigoje ji kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, vėliau į Generalinę prokuratūrą.
R.Kazėnienės pareiškimas buvo paviešintas vasario 3-iąją. Moteris pasakojo, kad tą rytą darbe vyko eilinis susirinkimas. Po jo ji atsistojo, prisistatė ir pasakė, ką padarė.
„Tada jaučiausi gerai. Man labai palengvėjo. Buvo ramu, kad niekur nebėgu, nesislapstau. Dalis kolegų, kurie anksčiau, matyt, bijojo mane palaikyti, priėjo, apkabino, pasveikino. Vadovybė liko nustebusi“, – prisiminė kaunietė.
Po galimų korupcijos faktų paviešinimo įvairios institucijos pradėjo tyrimus. Laikinai nuo pareigų buvo nušalinta Kalėjimų departamento vadovė Živilė Mikėnaitė, laikinasis Kauno tardymo izoliatoriaus vadovas Edvardas Kviatkauskas.
Bijo, kad sulauks keršto
R.Kazėnienė toliau dirba tardymo izoliatoriuje.
„Dabar viskas priklausys nuo politinės valios. Aš žinau, kokius faktus mačiau ir ką paviešinau. Labai viliuosi, kad mano žingsnis nebus veltui, kad Lietuvoje pagaliau nebeliks pakantumo korupcijai, kad žmones bus vis sunkiau įbauginti ir jie nebijos sakyti tiesos. Kad galėsime didžiuotis, jog gyvename normalioje teisinėje valstybėje“, – sakė R.Kazėnienė.
Tačiau šeima neslėpė ir nerimo. G.Kazėnas prasitarė, kad sutuoktinė neretai psichologiškai palūžta. Ją palaiko visa šeima.
Sutuoktiniai taip pat neatmeta tikimybės, kad kada nors gali sulaukti keršto.
„Vyras niekada nedalyvavo jokiuose viešųjų pirkimų konkursuose. Dėl to mūsų sąžinė rami. Tačiau labiausiai jaudinuosi dėl savo vaiko, dėl jo ateities. Taip pat ir dėl to, ar nebus bandoma pakenkti vyro verslui“, – sakė R.Kazėnienė.
Drąsi moteris pasakojo, kad pastaruoju metu kai kurie politikai, susitikę su ja, ėmė pranašauti puikią politinę karjerą.
„Apie tai šiuo metu negalvoju.Mūsų šeima tenori ramiai gyventi, dirbti ir nieko nebijoti. Tikiuosi, kad mano žingsnis palies ne tik tą sritį, kurioje dirbu, bet ir kitas valstybines institucijas bei valstybės tarnautojus.
Tačiau kas bus ateityje, nežinau. Jei po to, kai tyrimai bus baigti, niekas nepasikeis, niekas valstybėje į gerąją pusę nesikeis dar daug metų“, – sakė R.Kazėnienė.
Nustebino užmoju tualete įkurti biurą
Vilijampolėje, Sąjungos aikštės pakraštyje, ilgus metus stovėjo apleistas ir vis labiau griūvantis praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje greta tuometinio kino teatro „Vilnis“ įrengtas viešasis tualetas. Didžioji jo patalpų dalis buvo po žeme.
2015 metais šį statinį įsigijo nedidelį verslą sukūręs G.Kazėnas. Kai su žmona nuėjo į savivaldybę derinti projekto, meras Visvaldas Matijošaitis nusistebėjęs pasakė: „Vaikai, kam jums to reikia?“ Tačiau meras suprato patriotinį poros norą susikurti geresnes ir gražesnes sąlygas ne tik sau, bet ir prikelti apleistą Vilijampolės vietą.
Sutuoktiniai patys kuopė šiukšles, išgabeno 15 konteinerių atliekų. Seni vamzdynai taip pat jau buvo sutrūniję. Viską reikėjo įrengti iš naujo. Tačiau pamažu naujieji šeimininkai statinio vidų suremontavo, apšiltino. Teritorija buvo aptverta segmentine tvora.
Šiuo metu ant senų pamatų ir jau esančio statinio kyla nedidelis biuras, kad didesnė veiklos dalis vyktų ne po žeme.
Pastatas turi būti ne aukštesnis nei 5 metrų, ne didesnis nei tualeto pamatai. Taip pat turi susilieti su aplink esančia gamta. Todėl projekte numatyta, kad statinys bus stiklinis, 160 kvadratinių metrų ploto.
