Bet kuris rezonansinis nusikaltimas įžiebia tokią pat rezonansinę visuomenės reakciją. Žmonės, kuriems tai ypač skaudus ir asmeniškas praradimas, paprastai išgyvena įprastas penkias gedėjimo stadijas: neigimą, derybas, pyktį, liūdesį ir susitaikymą, o vieši komentatoriai paprastai įsikuria vienintelėje – pykčio.
Ir iš karto pradeda ieškoti paprasčiausių senovinių receptų, kad daugiau niekuomet į tokį beviltišką pyktį neįkristų, – akis už akį, dantis už dantį.
Ir tiems senų tiesų ieškotojams nė motais, kad nei rūstūs praeities įstatymai saugojo nuo nusikaltimų, nei kad laikas už tvoros jau šiek tiek kitas. Sakysime, Hamurabio teisyne buvo numatyta, kad skiesto vyno pardavėjas turėjo būti prigirdytas Eufrato upėje. Tad gal ir dabar į vartotojų teisių apsaugos normas reikėtų sugrąžinti tokią bausmę?
Prie tokios išvados nenoromis prieini stebėdamas pagrindinį pastarųjų dienų komentarų leitmotyvą – sugrąžinkite mirties bausmę.
Nors ši malda taip ir liks klyksmu tyruose (norėdama į jį reaguoti Lietuva tiesiog turėtų elementariai atsisakyti krūvos tarptautinių įsipareigojimų), galime dar kartą grįžti prie argumentų, kodėl mirties bausmė yra niekam tikęs sumanymas.
Čia nesversime etinių sumetimų – maždaug visuomenė negali sau priskirti budelio vaidmens, nes tai nelabai kur nuveda.
Lygiai taip pat paliksime nuošalyje prasmingumo argumentus: bausmės tikslas yra sukelti neigiamas pasekmes nusikaltėliui, tad mirties bausmė yra betikslė, nes tas pasekmes jis patiria tik trumpą akimirksnį, nebent rimtai tikėtume pragaro ugnimi ir kitokiais užkalbėjimais.
Nesustosime ir prie ekonominių motyvų, kurių mėgsta griebtis dažnas besipiktinantis: kodėl mano sąžiningai sumokėti mokesčiai turi būti švaistomi nusikaltėliams saugoti ir maitinti? Ką jau padarysi, sąžiningai sumokėti mokesčiai švaistomi daug kam.
O už šiuos iššvaistytus pinigus bent jau gauni šiokį tokį saugumą, nes žinai, kad tas linkęs nusikalsti tipas yra už grotų ir nepradės švaistytis peiliu tarpuvartėje.
Ir pagaliau neverta grįžti prie prevencinių mirties bausmės visagalybių, nes jų paprasčiausiai nėra. Žmogžudysčių Lietuvoje nuolat mažėjant (kai kas, žinoma, gali ciniškai pareikšti, kad taip vyksta dėl emigracijos, – mažiau žmonių, mažiau ir mirčių, logiška), tarp jų visiškai dominuoja buitinės baisybės. Tos istorijos šiurpina savo banalumu (pašalpa, baltoji karštligė – kirvis), tad sunku jas vertinti racionalaus žmogaus proto požiūriu.
Todėl apsiribosime vieninteliu argumentu, kodėl mirties bausmė nereikalinga ir kodėl nereikia tuščiai aušinti burnos dėl jos grąžinimo. Ji yra vienintelė, kurios negalima atitaisyti.
Visas kitas bausmes galima pakeisti, jeigu tik paaiškėja, kad nubaustas ne tas.
Bet juk čia šimtu procentų aišku, kad būtent tas, sakys komentatoriai. Deja, galima kalbėti apie 99 procentus, net apie 99,99999 procento, tačiau džiaugtis šimtaprocente garantija visur, kur įsipynęs žmogiškasis veiksnys, tiesiog neįmanoma.
Gali būti ikiteisminio tyrimo sąžininga klaida ar neapsižiūrėjimas, gali būti apsimiegojęs ir savo pareigos neatlikęs advokatas, gali būti bloga teisėjo nuotaika ar savijauta, pagaliau gali būti tiesiog makabriškas aplinkybių sutapimas.
Visokiausių istorijų būna, ne veltui net šalyse, kuriose baudžiamasis persekiojimas ir teisingumo vykdymas veikia dar sklandžiau nei Lietuvoje, kartkartėmis perskaitome, kad žmogelis paleidžiamas į laisvę dėl to, jog po kelerių metų paaiškėjo, kad atsirado tikrasis nusikaltėlis.
Arba buvo užteršti DNR mėginiai. Arba atsirado kitokių naujų aplinkybių.
Visa tai bus beprasmiška, jeigu tas žmogus jau bus nubaustas mirties bausme, nes prikelti iš numirusiųjų nepajėgs net patys aršiausi komentatoriai.
Ir netgi jiems bus labai nejauku suvokti, kad šią dėmę ant sąžinės teks tempti iki pat savo gyvenimo pabaigos.
