Pavyzdys man galėtų būti drąsos ir atkaklumo įsikūnijimu tapęs prokuroras I.Mikelionis. Šis visuomenei itin reikšmingas veikėjas teisiškai pasikaustęs tiek, kad pardavinėjo namus, nemokėjo už tai mokesčių, o apie tai prabilusius žurnalistus mėgina tampyti po teismus.
Kaip, beje, ir Seimo narius – juk P.Gražulis gali netekti neliečiamybės vien už tai, kad su kolegomis pastovėjo prie mokesčių grobstymu pagarsėjusio I.Mikelionio brolio namo.
Vis dėlto ieškinių kulkosvaidžiu, kurį paslaugiai užtaisinėja kai kurie jo kolegos, į visas puses tratinantis drąsuolis prokuroras taikiklį nukreipė dar aukščiau. Tiesiai į generalinį prokurorą E.Pašilį.
Kuo I.Mikelioniui taip neįtiko jo viršininkas, kad net padavė jį į teismą? Ogi nepaskyrė į Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, nors per atranką pretendentas šįkart pasirodė puikiai.
Ir nesvarbu, kad prieš kelerius metus beviltiškai pralaimėjęs konkursą į to paties departamento vadovo postą ramia sąžine pats užėmė išsvajotą kėdę.
Tuomet I.Mikelioniui buvo savaime suprantama, kad jis, o ne labiau verti kandidatai, buvo paskirtas į aukštas pareigas.
Bet kai šis ratas apsisuko ir kai jau pats konkursą laimėjęs I.Mikelionis negavo norimos kėdės, ėmė garsiai šaukti, kad tai – vos ne didžiausias nusikaltimas demokratijai.
Ir visai pamiršo paminėti, kad Atrankos komisijos išvados generaliniam prokurorui nėra privalomos, į jas tiktai galima atsižvelgti.
Todėl būtina sekti atkakliojo prokuroro pavyzdžiu ir už savo teises kovoti ragais ir nagais.
Žiūriu, Lietuvos kariuomenės Materialinių resursų departamentas ieško vyriausiojo specialisto. Čia, įtariu, ta auksinių šaukštų kontora, tai gal paduoti prašymą? Atmes – tiesiai į teismą!
