Nuo kada teisinėje valstybėje vadovaujamasi ne įstatymais, o morale ir etika, kurias kiekvienas gali suvokti savaip?
Juk LNOBT sutartis su G.Kėvišo sūnaus Martyno įmone „Riverside Music“ galima aiškinti tiek vadybininko savanaudišku manevru, tiek ir nesavanaudišku azartu siekiant uždirbti teatrui lėšų.
G.Kėvišas minėjo, kad vieno garsenybių koncerto LNOBT pajamos prilygsta kai kurių teatrų viso pusmečio pajamoms. O LNOBT juk negauna iš biudžeto pinigų kūrybinei programai – tik algoms ir daliai ūkinės veiklos.
Kažkodėl niekam nekilo abejonių dėl etikos, kai G.Kėvišas beveik ketverius metus buvo juodinamas per ankstesnįjį tyrimą LNOBT. Tada jam mesti įtarimai buvo panaikinti, bet niekas neatsiprašė nei jo, nei jo artimųjų dėl patirtos moralinės žalos.
Asmuo, kurio nuopelnai kultūrai įvertinti aukščiausiais Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos, Prancūzijos, Italijos apdovanojimais, negali to tikėtis mūsų šalyje.
Užtat tada ir dabar vadovas sulaukė teatro kolektyvo ir kolegų palaikymo. Per 100 LNOBT darbuotojų pasirašė ministrei L.Ruokytei-Jonsson adresuotą laišką, paramą G.Kėvišui viešai išreiškė ir kitų nacionalinių teatrų vadovai bei garsūs menininkai.
Į jo pjudymą sureagavo netgi žinomas vokiečių režisierius Günteris Krämeris, kurio LNOBT režisuotas „Don Karlas“ šiemet nominuotas trims Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimams. Režisierius tiesiai šviesiai paragino lietuvius stabdyti „populistinių šiukšlių pylimo kampaniją“ prieš G.Kėvišą.
Tad kieno pasitikėjimą prarado LNOBT direktorius? Tikrai ne tų, kuriems rūpi teatras. Ne kas kitas, o G.Kėvišas iškėlė LNOBT į meno aukštumas ir sukūrė teatre kūrybišką, darbingą atmosferą. Daugelis jau neprisimena, kokie konfliktai ir maištai purtė teatrą iki G.Kėvišo epochos.
Be viso kito, šiandien LNOBT – vienas lankomiausių Europoje: čia išperkama 92 proc. bilietų, tik 6 proc. mažiau negu rekordininkėje Vienos operoje. Palyginimui: Niujorko „Metropolitan Opera“ lankomumas – 66 proc.
Bet kas pasipriešins sistemai. Juk pats premjeras Saulius Skvernelis ir dalis valdančiųjų ragina LNOBT vadovą trauktis. Ir gali jį priversti žlugdydami teatrą.
Valdžios vėzdas jau tvojo rekonstrukcijos stabdymu. Gali įstrigti darbai, atliekami ir pagal anksčiau pasirašytas sutartis, rangovai, nesulaukę sąskaitų apmokėjimo, – užtampyti teatro vadovus po teismus.
Nebus pakeisti pavojingai sutrešę scenos mechanizmai ir sistemos, nekalbant jau apie nušiurusį teatro dekorą ir patalpas. Vis dėlto statiniui – per 40 metų, kur dursi pirštu – ten problemos.
Keista, kad iš LNOBT metų metus neišlenda tikrintojai, o teatrui vėl reiškiami įtarimai dėl „galimai neskaidriai“ naudojamų lėšų. Rekonstrukcija LNOBT prasidėjo dar 2006 metais, bendra jos sąmata – 22 mln eurų, jau panaudota apie 15 mln. Renovacija pradėta nuo scenos, kurią kai kas vadina „auksine“.
Tačiau palyginkime: Berlyno valstybinės operos „Unter den Linden“ renovacijai prieš kelerius metus buvo skirta 390 mln eurų, Londono koncertų salės „The Queen Elizabeth Hall“ bei dviejų mažesnių salių – 157 mln. Londono Karališkojo operos teatro renovacija dar prieš du dešimtmečius kainavo 280 mln eurų.
Tokios yra Europos realijos, bet mums jos – nesuvokiamos. Tad ar ne naivu fantazuoti, jog aukšto lygio vadybininkas užsienietis sutiks vadovauti LNOBT, kuris sunkiai sukrapšto lėšų kūrybinei programai, moka anaiptol ne europinius atlyginimus ir yra žabojamas painių viešųjų pirkimų?
Kaip neseniai pastebėjo Kauno nacionalinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas, „dažnai norint kažką nuveikti tenka surasti spragą, nes mūsų įstatymai daugiau draudžia negu leidžia“. Bet geriau jau nešokti per aukštai – nulinčiuos, ar ne?
