Vadinasi, ši prieštaringai vertinama teisės norma lieka galioti, o argumentai, kad ji neproporcingai baudžia ar riboja nuosavybės teises, pažeidžia nekaltumo prezumpciją, atmesti.
KT nepasakė, kaip reikėtų tobulinti šį įstatymą, bet kai kurias teismų skirtingai vertinamas teisminio proceso sąlygas išaiškino.
Pirmiausia patys įtariamieji neprivalo įrodinėti, kad neteisėtai nepraturtėjo, o kitaip sakant, prokurorai turės įrodyti nusikalstamą turtų kilmę. Be to, teisėtomis laikytinos ir pajamos, kurios nebuvo tinkamai įtrauktos į apskaitą įstatymų nustatyta tvarka.
Tai reiškia, kad įtariamieji gali pagrįsti praturtėjimą ir dovanomis, visokiais skolos rašteliais.
KT taip pat išaiškino kad neteisėtu praturtėjimu asmuo gali būti kaltinamas tik tais atvejais, kai toks turtas įgytas jau priėmus šią teisės normą 2010 metų gruodžio 11 dieną, o tai irgi kėlė ginčų.
Bet ar po šio KT nutarimo teisėsauga jau efektyviau taikys prezidentės D.Grybauskaitės siūlymu įtvirtintą baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą?
Prokuratūros paskelbta statistika rodo visišką teisėsaugos bejėgiškumą – pernai baigti 38 ikiteisminiai tyrimai dėl neteisėto praturtėjimo, bet 33 jų buvo nutraukti, o iš teismui perduotų penkių baudžiamųjų bylų išnagrinėtos keturios ir visose paskelbti išteisinamieji nuosprendžiai.
Prokurorų nesėkmės ypač bado akis žinant, kiek pastangų buvo sudėta siekiant nuteisti įtariamuosius ir kiek kainavo ikiteisminiai tyrimai ir bylų nagrinėjimas teismuose.
BK straipsnis dėl neteisėto praturtėjimo iškart pasirodė esąs neveiksmingas, nes teisėsaugai nuo pirmųjų bylų sunkiai sekasi pagrįsti kaltinimus.
Bene sėkmingiausiai prokuratūrai baigėsi mirusio Kauno čigonų barono V.Aleksandravičiaus dukters R.Petravičiūtės byla. Šią moterį iš pradžių norėta teisti už prekybą kvaišalais, bet pritrūko įkalčių.
Tuomet prokuratūra pritaikė BK straipsnį dėl neteisėto praturtėjimo ir bylą laimėjo – R.Petravičiūtė buvo nubausta maždaug 5,6 tūkst. eurų bauda, konfiskuotas 130 tūkst. eurų vertės butas Kauno centre ir dar ji turi sumokėti beveik 50 tūkst. eurų nuslėpto pajamų mokesčio. Nors kaltinamoji nebuvo nubausta laisvės atėmimo bausme, šios bylos finansinės pasekmės, matyt, leidžia atlyginti žalą valstybei ir atima iš jos galimybę naudotis neteisėtai įgytu turtu.
Beje, R.Petravičiūtė aiškino gavusi pinigų iš buvusio vyro, motinos, savo tetų, taip pat Austrijoje gyvenančios giminaitės, tad prokurorams prireikė prašyti ir šios šalies teisėsaugos pagalbos, – ji nustatė, kad nurodytas asmuo negalėjo turėti tokio dydžio pajamų.
Anot teisės specialistų, tokiose bylose labai daug lemia teisėjų požiūris, nes BK aiškiai neapibrėžia, kaip vertinti įrodymus, ar turtas įgytas neteisėtai, – vienu atveju teismas gali skaičiuoti kiekvieną centą, kitu atveju tenkintis įtariamojo aiškinimais.
R.Petravičiūtės byloje teismas nepatikėjo nei jos tvirtinimais, kad daug turto jai buvo sunešta dovanų per vestuves, nei tetų ir giminių dosnumu.
Kitokį sprendimą teisėjai priėmė Agurkinių gaujos vadeiva laikomo S.Velečkos byloje, kuris 2014 metais buvo kaltinamas ir dėl neteisėto praturtėjimo. Kelis kartus teistas ir dabar vėl įkalintas S.Velečka išsaugojo turtą, kurį, prokurorų vertinimu, įgijo neteisėtai.
Šis kaltinamasis pateikė teismui šūsnis paskolos raštelių apie neva draugų jam skolintus pinigus. Prokurorai įrodinėjo, kad jie patys užsiėmė tik nusikalstama veikla. Bet paneigti, kad S.Velečkai skolino koks nors nerastas pažįstamas iš Ukrainos, nebuvo įmanoma, o kitų skolintojų patikimumo teismas nė nesiaiškino ir Agurkinių vadeivą išteisino.
Nieko nuostabaus – beveik visada įtariamieji neteisėtu praturtėjimu išeina iš teismo iškelta galva ir išsaugoję savo turtus.
Manoma, jog įtariamiesiems pavyksta išsisukti pirmiausia todėl, kad nėra reikalavimo pajamas grindžiančias skolas būtinai tvirtinti pas notarą. Bet ir po KT nutarimo išliks dabartinė teisinė pelkė, kurioje įtariamieji galės suslėpti net nusikalstamai įgytų turtų galus.
Išvis galima suabejoti, ar reikėjo kriminalizuoti atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą.
Ko gero, tai tik apsunkina atlyginti valstybei daromą žalą. Be abejo, baudžiamoji atsakomybė turi didesnę atgrasomąją galią nei administracinės ar civilinės teisės priemonės, bet ji virsta fikcija, jei bylos baigiasi išteisinamaisiais nuosprendžiais.
Neteisėtai praturtėję asmenys turbūt labiausiai bijo prarasti savo turtus. Kai baudžiamąją atsakomybę už finansinius nusikaltimus labai sunku įrodyti, matyt, vertėtų rinktis paprasčiau pagrindžiamas administracines nuobaudas.
Tokia tvarka leistų ir daugiau surinkti pinigų į valstybės biudžetą, ir trukdytų naudotis neteisėtomis pajamomis.
Tačiau kai visuomenė reikalauja už finansinius nusikaltimus būtinai sodinti už grotų, Seimui sunku ryžtis persvarstyti netgi neefektyvius įstatymus.
