Konservatoriai su buvusiais partneriais pradėjo krapštyti pakaušį, kokią kiaulystę valdantieji būsią sugalvoję ir ar ji neatvesianti į apkaltos fiasko. Iš anksto galiu pasakyti – apkalta be išsamesnės analizės bus beprasmė, nes stovi ant šiais laikais Lietuvoje populiaraus, bet apkaltai nepakankamo žodžio „galimai“.
Laikai keičiasi ir žodžių „galimai“ ar garsios frazės „o kas galėtų paneigti“ galios senka. Nebeįdomios tokios apkaltos ir visuomenei.
Protinga išeitis – suteikti laikinosios Seimo komisijos statusą Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuris, surinkęs papildomos medžiagos ne vien apie M.Bastį, pažiūrėtų plačiau į panašių apkaltų kriterijus ir faktų vertinimą.
Per pastaruosius dešimt metų pasaulis ir Lietuva perėjo į kokybiškai naują saugumo epochą, grįstą galingomis elektroninio įsiskverbimo galimybėmis, iš esmės pasikeitusia žvalgyba, vienos valstybei įtakos kitai darymo galimybėmis.
Klausimai, į kuriuos turi atsakyti pretendentas susipažinti su valstybės paslaptimis, negali būti amžini, tie patys, nepaisant pasikeitusio laiko. Ypač informacinių, kibernetinių ir visokių kitokių gudrių technologijų karų laikais.
Pavyzdžiui, klausimą, ar koks nors politikas bendravo su buvusiu KGB darbuotoju, reikėtų pakeisti kitu klausimu: ar politikas pažįsta kokį nors programišių, iš kurių dažnas jau uždarbiauja įvairių valstybių saugumo tarnybose.
Dabar net paprasto piliečio, ne politiko, pažinčių, realių ir virtualių, ratas gali būti neįtikėtinai didelis. Ar pajėgi kuri nors saugumo tarnyba pagrįstai įvertinti, kurie iš tokių kontaktų blogi?
Nustebau, kad M.Basčiui staiga buvo prikišta pažintis, net neaišku, kokia, su rusiškos „Vesti“ laidos vedėju E.Mackevičiumi. Ar dažnai matomas televizijos laidos pranešėjas šnipinėjo Lietuvoje, ar M.Bastys jam perdavė slaptą informaciją, kuri vėliau buvo paviešinta?
Matyt, turima omeny, kad E.Mackevičius dalyvauja rusiškoje propagandinėje žiniasklaidoje. O kiek Rusijos žurnalistų, dabar dalyvaujančių rusiškoje propagandoje, esame apsagstę medaliais? Ar kadaise OMON apdainavęs A.Nevzorovas, dabar į šuns dienas dedantis Kremlių, būtų jau teigiamas pažįstamas?
Du dešimtmečius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo didelių ir mažų Rusijos energetikos ir susisiekimo sistemos kompanijų atstovai vaikščiojo kaip savo namuose. Mūsų politika nedraudė to daryti ir netgi jų pasikviesdavo.
Labai daug Lietuvos verslininkų, vėliau ne vienam iš jų tapus politikais ir vėl verslininkais, palaikė su šiomis kompanijomis ryšius ne tik kokio nors veikėjo gimtadienio proga. Verslo ryšiai, nepriklausomai nuo sankcijų politikos, tebėra ir šiandien, nors ir atsargesni. Kaip jie šiuo metu turi būti vertinami, oficialios Lietuvos pozicijos nėra. Vertintoja dažniausiai yra žiniasklaida.
Pastarųjų metų santykių su Rusija istoriją vertiname „iki Krymo ir po Krymo“, o valstybė apie tai turi aiškiai ir pasakyti, duoti konkrečius nurodymus specialiosioms tarnyboms. Sprendžiant iš to, ką girdime viešai, tokių nurodymų nėra, nes nenorima pasirodyti nedemokratine valstybe.
Bet tyliai sutinkama, kad specialioji tarnyba savo nuožiūra vertintų, ar koks nors politikas patikimas ar ne. O jeigu nukentėjęs išsiteisins, bus paskelbta, kad tarnyba perlenkė lazdą. Tai sena, gudri politika, būdinga ir save laikančioms demokratinėmis valstybėmis.
M.Bastys per Seimo leidimų biurą, ne slaptu tuneliu, pakvietė „Rosatom“ atstovą Lietuvoje pas Seimo pirmininką į susitikimą Lietuvai naudingu klausimu. Ir dar iki Krymo. Kas čia bloga? Nebuvo paskelbta spaudoje? Tačiau labai daug dalykinių susitikimų net valstybiniu lygiu vyksta už uždarų durų. Kitaip būtų neįmanoma nieko išspręsti.
Pagaliau tai ne M.Basčio, o Seimo pirmininko problema. Apie pasikviestąjį J.Kostiną nepasakyta beveik nieko reikšmingo. Filologijos profesorius, „Rosatom“ atstovas. Keista jungtis, erdvė interpretuoti. Reikia šiek tiek daugiau. Gal sužinosime. O gal ir ne. Kur kas daugiau informacijos reiškiamų įtarimų M.Basčiui požiūriu reikia ir apie kitus minimus asmenis.
Nesusipolitizavęs NSGK galėtų padėti visuomenei, o ir ateityje išsiaiškinti daug komplikuotų problemų vis sudėtingesniame šiuolaikiniame pasaulyje. Bet ar taip įvyks – dar neaišku.
Viskas gali baigtis anekdotinėmis frazėmis: opozicija sakys – mes žinome, ką norite paslėpti, o valdantieji atsakys – iš tokių girdime. Visuomenė liks musę kandusi.
Yra dar viena aplinkybė, neleisianti išsiveržti iš apkaltoms būdingų štampų. Ji ateina iš JAV. Rinkimus pralaimėję demokratai viliasi D.Trumpo apkaltos ir be jokių užuolankų naudoja šnipinėjimo kortą. Net sapne nesapnavau, kad tokį nesolidų procesą pamatysiu demokratijos idealo šalyje.
Lietuva pagundai eiti panašiu keliu neatsilaikys. Šnipinėjimo aistros liesis laisvai. Gaila. Seimas gali praleisti progą atlikti visuomenei naudingą darbą.
Juk ir be konkretaus atvejo, M.Basčio ar kito politiko, NSGK galėtų pasitelkęs ekspertus persvarstyti šiais laikais ypač greitai senstančias valstybės paslapčių apsaugos taisykles, modernizuoti reikalavimus pretendentams susipažinti su paslaptimis, kad politiko, nespėjusio susitvarkyti su savo išmaniuoju mobiliuoju, nepradėtų persekioti slogus sapnas, jog jis jau tapo priešiškos valstybės agentu.
