Sujudo ir abiejų šalių parlamentai, ir valdžios viršūnės. Į Varšuvą ketina vykti premjeras S.Skvernelis. Jis turėtų susitikti su politiniu Lenkijos lyderiu J.Kaczynskiu.
Suprantama, S.Skvernelis nesirengia važiuoti tuščiomis rankomis.
Svarbu, kad Lietuvoje pajudėtų bent simboliniai, nors dėl to ir ne mažiau svarbūs reikalai.
Vienas jų – intriga dėl pavardžių rašybos lotyniškais rašmenimis originalo kalba lietuviškuose asmens dokumentuose.
Regis, beviltiškai net kelių kadencijų Seimų stalčiuose nuskendęs projektas vėl traukiamas į dienos šviesą. Čia matyti ir premjero pastangos. Anot jo, pagaliau būtina išspręsti šią problemą.
Išties, kodėl neleidus žmogui asmens dokumente rašyti savo pavardės originalo kalba lotyniškais rašmenimis, juolab kad tokia galimybe greičiausiai pasinaudotų labai nedaug žmonių, siekiančių pabrėžti savo tapatybę ar dėl praktinių sumetimų.
Lenkijoje pagal dvišalį susitarimą vietos lietuviams tokia teisė suteikta (tiesa, ja pasinaudojo nedidelė bendruomenės dalis). Natūralu, kad Varšuva laukia atitinkamo Vilniaus žingsnio.
Negali sakyti, kad niekas nevyksta. Lietuvos teismai vieną po kito priima sprendimus, kurie leidžia asmens dokumentuose rašyti ir ne lietuviškos abėcėlės lotyniškas raides, o garsūs kultūros ir politikos veikėjai atvirais laiškais šalies valdžiai ragina įteisinti tokią rašybą.
Vis dėlto dalis politikų skelbia, kad tai keltų didžiulį pavojų lietuvių kalbai ir net pačiai valstybei. Kaip rodo apklausos, tokių veikėjų nėra itin daug, bet jie gerai organizuoti ir rėksmingi.
Be to, jie sėkmingai apeliuoja į vadinamajame tradiciniame lietuviškame patriotizme užkoduotus antilenkiškus sentimentus ir baimes.
Didžiausia šių ultrapatriotų pergalė, apkartinusi kaimyninių valstybių santykius, buvo Seimo antausis šviesaus atminimo Lenkijos prezidentui L.Kaczynskiui. 2010 metais politikas atvyko į Lietuvą patikėjęs Vilniaus pažadais, kad Seimas jo vizito dienomis įteisins originalią pavardžių rašybą dokumentuose, bet mūsų tautos išrinktieji tada balsavo priešingai.
Oficialioji Varšuva ir L.Kaczynskio brolis J.Kaczynskis vis primena, kad viešai pažemintas Lietuvoje prezidentas po kelių dienų tragiškai žuvo lėktuvo katastrofoje Rusijoje.
Būtent ši atmintis – vienas didžiausių emocinių barjerų, kuriuos tenka peržengti net tiems Lenkijos pareigūnams, kurie norėtų šiltesnių santykių su Lietuva.
Bet mūsiškių ideologinių fundamentalistų stovyklai tai – nė motais.
Kol kas net sunku pasakyti, koks bus priimtas įstatymas (jeigu apskritai bus priimtas) dėl originalios pavardžių rašybos Lietuvos piliečių asmens dokumentuose.
Pirmiausia nežinoma, koks požiūris vyrauja didžiausioje Seimo „valstiečių“ frakcijoje. Juk čia yra nemažai prieglobstį suradusių ir įvairių „tautininkų“, ir ultrapatriotų.
Lygiai taip pat niekur nedingo jų ideologiniai giminaičiai opozicinių konservatorių gretose. Besiblaškančių ar tiesiog bijančių šio klausimo politikų apstu ir kitose frakcijose.
Iki šiol neaiški ir prezidentės D.Grybauskaitės, vengusios pareikšti konkrečią nuomonę šiuo klausimu ir taip stabdžiusios procesą, pozicija.
Nors parengtas projektas, pagal kurį dalis piliečių turėtų teisę rašyti pavardes lotyniškais rašmenimis pirmajame paso puslapyje, atrodo, labiau linkstama prie vadinamojo kompromisinio varianto – tokios rašybos papildomuose puslapiuose.
Neatmestina, kad Seimas tokią tvarką ir palaimins. Kartu beveik neabejotina, kad šis kompromisas bus nepriimtinas ir daugumai Lietuvos lenkų, ir oficialiajai Varšuvai.
Neigiamą būsimą reakciją galima suprasti: kodėl Lietuvos piliečiai lenkai, taip pat kiti šalyje gyvenantys nelietuviai turėtų taikstytis su tokia diskriminacine ir žeminančia nuostata?
Taigi jei valdžios viršūnės ketina stumti vežimą vadinamąja kompromisine kryptimi, gal verčiau apskritai jo kol kas nejudinti, o toliau vaidinti nesibaigiančias diskusijas? Nes priimtas pusinis įstatymas gali labai apkartinti būsimąjį S.Skvernelio vizitą į Varšuvą.
Kad ir kaip būtų, didelė tikimybė, jog kaimyninių valstybių svarbių veikėjų vizitai ar deklaracijos bus tik parodomieji veiksmai, o tikrovėje išliks tas pats politinis įšalas, kuris yra dabar.
Negana to, didės pavojus, kad bent dabartinis Lenkijos politinis elitas Lietuvą ims vis labiau vertinti kaip vieną iš nedidelių regiono valstybių, neturinčią išskirtinės strateginės reikšmės, o gal net kaip mažiau reikšmingą už kitas.
Tiesą sakant, tokio Varšuvos požiūrio ženklų galima įžvelgti jau dabar.
Kam naudinga tokia padėtis? Žinoma, Maskvai, taip pat tiems, kurie savo politinį kapitalą kraunasi iš kaimynų konflikto – tiek lenkų, tiek lietuvių nacionalistams, tiek mūsų šalyje Rusijos tarnu jau vis garsiau skelbiamam Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos vedliui V.Tomaševskiui.
